2009 m. liepos pradžioje leidykla „Routledge“ anglų kalba išleido 39-erių metų lietuvių istoriko Tomo Balkelio knygą „The Making of Modern Lithuania“ („Moderniosios Lietuvos kūrimas“), kurioje nuvainikuojami keli lietuvių nacionalistų sukurti istorijos mitai. Autorius teigia, kad lietuvių tauta anaiptol neegzistavo šimtmečiais, o yra šiuolaikinis socialinis reiškinys, atsiradęs vos prieš 100-120 metų. Jis sugriauna politinį mitą, kad Vilnius nuo seno buvo lietuviškas miestas, ir dar kartą primena tautiečiams, kad Vilniaus centre jie pasistatė paminklą paprasčiausiam antisemitui. Susipažinkite su keletu Tomo Balkelio minčių.
Savo knygoje laužote ne vieną Lietuvoje gyvuojantį tradicinį istorinį mitą. Didžiausią ietį smeigiat į itin skausmingą vietą: teigi, kad lietuvių tauta anaiptol neegzistavo šimtmečiais, o yra šiuolaikinis socialinis reiškinys, atsiradęs vos prieš 100-120 metų. Ar šiais jubiliejiniais, Lietuvos tūkstantmečio metais, nebijote būti apmėtytas akmenimis?
Nuostata, kad nacionalizmas (o tauta yra jo kūrinys) yra modernus istorijos reiškinys, gimęs Prancūzijos revoliucijos sūkuryje, yra žinoma ir Lietuvos mokslininkams. Būčiau kvailas dogmatikas bandydamas teigti, kad Vytauto laikais nebuvo lietuvių. Tačiau įsivaizduoti, kad viduramžiais jau egzistavo tokia lietuvių tauta, kokia yra šiandien, manau, yra klaidinga. Taip teigiantys nelabai suvokia nacionalizmo, kaip istorinio reiškinio, kilmę ir raidą.
Tauta yra istorinis visuomeninis darinys, o ne per istorines epochas laisvai keliaujantis dvasios kūrinys – kaip dažnai bando įrodyti tradiciniai nacionalistai. Basanavičiaus Lietuva nebuvo senųjų LDK kunigaikščių Lietuva, nors šis manė būtent taip. Ji buvo 19-to amžiaus Europos istorijos kūdikis – imperijų irimo, modernizacijos ir nacionalizmo amžiaus palikuonis. Ir, žinoma, šiuo požiūriu Lietuva nebuvo jokia išimtis. Tautos ir tautinės valstybės kūrėsi visoje to meto Europoje.
Prieš 120 metų Vilniuje gyveno vos 2 procentai lietuvių. Kaip vyko Vilniaus „lituanizavimas“, ir kaip šis procesas įtakojo modernios lietuvių tautos gimimą?
Vilniaus lietuvinimo, kuris prasidėjo paskutiniais 19-to amžiaus metais, negalima įsivaizduoti be Vinco Kudirkos, turtuolio inžinieriaus Petro Vileišio ir taip vadinamos „Dvylikos Vilniaus apaštalų“ draugijos. Jeigu Kudirka pirmasis pradėjo raginti lietuvius keltis į Vilnių ir jį „susigrąžinti iš svetimšalių“, tai Vileišis mieste įsteigė pirmą lietuvišką dienraštį ir kelias draugijas.
Kita Vilniaus lietuvinimo banga prasidėjo 1939 metų spalį, kai Sovietų Sąjunga perdavė miestą Lietuvai: tuomet buvo masiškai atleidžiami lenkai valdininkai ir profesoriai, lietuvinamos valdžios įstaigos, gatvių pavadinimai, universitetas ir atkeliami lietuviai gyventojai. Na, o paskutinė ir pati žiauriausia Vilniaus transformacija įvyko Antrąjį pasaulinio karo ir pokario metais. Pirmiausia, buvo sunaikinti žydai, po to į Lenkiją Stalino ir Sniečkaus masiškai išvežti lenkai bei atkelti lietuviai valstiečiai. Todėl 21-o amžiaus pradžios Vilnius savo gyventojų sudėtimi mažai primena ilgus amžius gyvavusį istorinį daugiakalbį Vilnių.
Kaip atsitiko, kad didelė dalis tautą budinusių patriotų - „aušrininkų“ ir „varpininkų“ - nepritapo jaunoje Lietuvos valstybėje? Ar esama šiuolaikinių paralelių su „už borto“ likusiais Sąjūdžio intelektualais?
Be abejonės, esama. Sąjūdyje, kaip ir ankstyvajame tautiniame judėjime, buvo daug rašytojų ir intelektualų. Apskritai, kultūros žmonių įtaka lietuvių tautiškumui istoriškai buvo milžiniška. Šiuo atžvilgiu esam labai panašūs į airius, kurių judėjimą smarkiai veikė vietos poetai ir rašytojai. Nors po nepriklausomybės paskelbimo kai kurie lietuvių intelektualai užėmė aukštus ir garbingus postus, nemažai pasitraukė, buvo pamiršti ir jautėsi neįvertinti.
Taigi, Sigito Gedos, Justino Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio ar Arvydo Juozaičio pasitraukimą iš aktyvios politikos galima drąsiai lyginti su Tumo-Vaižganto, Šliūpo ar Basanavičiaus išėjimu iš tarpukario Lietuvos politinio gyvenimo. Basanavičius, nors ir kviečiamas grįžti, mieliau liko lenkų okupuotame Vilniuje. 1923 m. pasitraukęs iš politikos Tumas rašė: "mūsų valstybėje esame pasidalinę į daugybę mažų valstybių, ir mažai kas šiandien mus jungia". Argi tai neprimena šiuolaikinių jausenų?
Vienas nustebinusių knygos teiginių – apie Vinco Kudirkos antisemitizmą. Ar jis buvo vienintelis anti-semitas tarp tautos atgimimo šauklių? Ar etninis konfliktas su žydais, rusais ir lenkais buvo neišvengiama, užprogramuota lietuvių tautinio atgimimo sąlyga?
V. Kudirkos antisemitizmas jau seniai žinomas mūsų istorikams ir puikiai dokumentuotas. Seniai laikas tą pripažinti ne vien istorikams, bet ir platesnei visuomenei. Pakanka tik atsiversti Varpo puslapius, kuriuose jis žydus vadina „amaru, užkrečiančiu orą“ ar rasistiniais epitetais („semitiška hidra spaudžia arijonis“).
Dar V.Kavolis rašė, kad žydų atžvilgiu V.Kudirka liko „moralinis provincialas“. Manau, jo antisemitizmas buvo pusiau mados dalykas, perimtas iš Varšuvos pozityvistų, pusiau to meto darvinistinių ekonominių nuostatų, kad žydai ekonomiškai smukdo lietuvius, padarinys. Bet nemanau, kad šios jo pažiūros, būdingos daugybei to meto Europos intelektualų, kaip nors sumenkina jo nuopelnus Lietuvos kūrimui. Daugelis ankstyvųjų lietuvių inteligentų nebuvo antisemitai. Antisemitinės pažiūros buvo labiau būdingos dešiniajai pasaulietinei ir ypač klerikalinei mūsų inteligentijai. Kairieji lietuviai inteligentai žydų klausimu buvo kur kas nuosaikesni ir suprato, kad žydai kaip ir lietuviai ar lenkai buvo caro valdžios aukos.
Manau, nebuvo nieko neišvengiamo šiuose etniniuose konfliktuose. Žinoma, tradiciniai nacionalistai yra linkę konfliktuoti su panašias į save, tačiau nereikia pamiršti ir kairiųjų inteligentų bei jų siūlytų alternatyvų. Pavyzdžiui, 1905 m. revoliucijos metu kairieji lietuviai, žydai ir lenkai bendrai svarstė būsimosios Lietuvos ateitį, o kai kurios lietuvių partijos (pvz., socialdemokratai) agitavo ir tarp žydų bei lenkų.
Pagal Vyto Rudavičiaus straipsnį portale lrytas.lt „Angliškai parašyta T. Balkelio knyga griauna istorijos mitus“ parengė N.K.
