Apie Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą

– Į tokius reikalus valstybė neprivalo ir net neturi teisės kištis. Žinote, tarp daugelio mėgstamų ir garsių Lietuvos kultūrininkų buvo homoseksualistų, ir tai nekliudė jiems būti vertingais žmonėmis, padaryti indėlį į Lietuvos meną, Lietuvos žurnalistiką ir panašius dalykus. Juos niekinti arba laikyti žmonėmis, esančiais „už normalios visuomenės ribų“, mano manymu, yra visiška nesąmonė.

– Beveik nė vienas iš mūsų žymių inteligentų, laikomų tautos šviesuliais, nėra pasisakęs prieš ksenofobiją. Vienas kitas gal ir yra, bet visada su tam tikromis išlygomis ir visada labai atsargiai. O liūdna, nes Vakaruose kova su ksenofobija yra svarbiausia intelektualo pareiga. Sakyčiau, svarbesnė negu kova už savo tautą, nes savuosius ir be intelektualų visada atsiras kam ginti.

– Kodėl žydai faktiškai nekaltina dabartinės vokiečių kartos? Dėl to, kad vokiečių inteligentija labai aiškiai pasakė, ką ji apie tai galvoja. Mūsų inteligentai tiktai šaukia: „Nedrįskite mūsų kaltinti, kad mes žydšaudžiai.“ O reikėtų paprasčiausiai pasakyti: būti žydšaudžiu yra baisu, tačiau žydšaudžių mūsų tautoje yra buvę, ir, deja, ne taip jau mažai. Kol inteligentai tyli ir dar patyliukais juos gina, bando „suprasti“, pateisinti, tvirtina, kad jų skaičius labai perdėtas ir panašiai, tol, deja, yra pagrindo lietuvius kaltinti.

– Yra filosofinė lingvistinė teorija, vadinama Whorfo teorija, kuri tvirtina, kad kalbų įvairovė labai naudinga žmonijai, nes kiekviena kalba duoda truputį kitokį požiūrį į tikrovę, kitokį jos modelį. Apylaisviai moku keturias kalbas ir dar trimis skaitau. Manau, kad gyvenime man tai davė tik naudos, ir, tikiuosi, nė trupučio nepakenkė mano lietuvių kalbai. Kartais savo kalbą gal netgi labiau pamilsti, mokėdamas kitas kalbas. Daugelis mūsų inteligentų bijo dvikalbystės, o aš manau, kad dvikalbystė ar trikalbystė lietuviui paprasčiausiai būtina. Visi islandai yra dvikalbiai ar trikalbiai, o graži ir archajiška islandų kalba niekur nedingo.

– Mes iki šiol laikomės savo tapatumo, suprantamo pačia siauriausia prasme. Pirmiausia kaimiško tapatumo. Girdi, vienkiemis yra geriausia, kas lietuvį gali ištikti. Dar ir dabar kone kiekvieną traukia į sodybą, nors dauguma jau gyvena mieste. Vis dėlto tapatumas po truputį keičiasi. Tautos identitetas yra gyvas daiktas. Tautos identitetas negali būti užkonservuotas – tai būtų geriausias būdas jį prarasti, pražudyti ar bent jau padaryti neįdomų.

– Moteris (beje, ir vyras) turi teisę rašyti savo pavardę taip, kaip jai patinka. Nebijokite, vis tiek bus pakankamai tokių, kurios norės būti –aitėmis ar –ienėmis. Tų, kurios rašys tiesiog –ė, visuomet bus mažuma.

– Reikia paprastai, logiškai, ramiai ir kiek įmanoma tolerantiškai svarstyti to laikotarpio palikimą. Tik tada ir atsikratysi sovietiškų papročių. Šiuolaikiniame pasaulyje KGB yra iš esmės visiškai pralaimėjęs, nes Rytų Europa išsivadavo iš jo varžtų, ir situacija čia daug geresnė nei buvo sovietmečiu. Pakartosiu tai, ką pasakė lenkų filosofas Lešekas Kolakovskis. Lenkijoje, kaip ir pas mus, sklido ir tebesklinda nuomonės, kad įvairūs vadai bei garsenybės buvo mokami KGB – girdi, tai paliudija patys KGB agentai. Į tai Kolakovskis pasakė: „Filosofinių tiesos definicijų yra daug. Vienos jų geresnės, kitos blogesnės. Dabar mums siūloma dar viena definicija – tiesa yra tai, ką sako saugumiečiai. Tokia definicija yra mažų mažiausiai ginčytina.“ Čia aš su Kolakovskiu visiškai sutinku.