Birželio pabaigoje, minint Vokietijos-SSRS karo pradžią, vėl kilo ažiotažas dėl jos metu įvykusio „tautinio sukilimo“. Patriotinės ir joms pritariančios jėgos, prisimindamos šį, jų nuomone, herojišką aktą, puolė dar sykį įamžinti tos kovos prieš visu spartumu besitraukiančią Sovietų armiją didvyrius – Lietuvių aktyvistų frontą (toliau – LAF) ir jo sudarytą Laikinąją tautinę vyriausybę. Sukilimui atminti birželio 20-ąją Kaune atidengti bareljefai, o grupė Seimo narių paskelbė pareiškimą, kuriame, beje, pabrėžė, kad „nėra jokio pagrindo 1941 m. birželio 23 d. visuotinio sukilimo sieti su nacistiniu okupaciniu režimu ir jo nusikalstamais veiksmais, kaip tai buvo daroma antrosios sovietinės okupacijos laikotarpiu“.
Akivaizdu, kad toks pareiškimas buvo tam tikro nerimo išdava. Įtampą jau kelis mėnesius kėlė pasaulinės spaudos atgarsiai. Štai viename Vokietijos dienraštyje prieš mėnesį pasirodė straipsnis apie Hitlerio kolaborantus užsienyje. Jame minimos sporadiškos žydų žudynės prie Kauno „Lietūkio“ garažo, o šis įvykis pavadintas „orgija – Lietuvos nacionalistų ceremonija“. Tuo tarpu Lietuvos žydų asociacijos svetainėje neseniai buvo paskelbta informacija, kurioje tarp kaltinamųjų dėl Holokausto vykdymo Antrojo pasaulinio karo metais atsidūrė ir garsių pokario rezistencijos vadų pavardės. Aktyvistų žurnalo „Juodraštis“ leidybinė grupė kreipėsi į Lietuvos Seimo Nacionalinio saugumo komitetą, Lietuvos istorijos institutą ir Genocido centrą, prašydama išsiaiškinti, ar pokario rezistencijos istorijos neteršia bendradarbiavimo su nacių okupantais šleifas. Išsiaiškinome, kad vienas iš garsių partizanų – Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis–Žvejas – per karą yra dirbęs Maidaneko koncentracijos stovyklos prižiūrėtoju, taigi buvęs karo nusikaltimus vykdžiusio nacių prievartos aparato sraigteliu. Apie tokias asmenybių gyvenimo „trajektorijas“ (kaip pasakytų Vytautas Kavolis) dabartinėje Lietuvoje vengiama kalbėti, ir dėl to sąžiningas istorikas turėtų suklusti.
Sąžiningas istorikas turėtų suklusti ir dėl nepaprasto LAF bei Laikinosios vyriausybės vaidmens Antrojo pasaulinio karo metais sureikšminimo Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Turint omenyje Sovietų okupaciją, jos pirmaisiais metais Lietuvoje vykdytą terorą sunku nepateisinti lietuvių siekio nusikratyti bolševikinio jungo ir atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Ir visgi istoriko pareiga - atsisakant dvejopų standartų, tikimybių ir sąmokslo teorijų bei nepaisant pasiteisinimų dėl „mažesnio blogio“ kvestionuoti istorinį diskursą, ypač tada, kai (o taip yra ir šiuo atveju) jis sutampa su ideologiniu galios diskursu. Tokiu atveju, performuluojant Seimo narių klausimą, reikėtų klausti, ar tikrai nėra pagrindo Birželio sukilimo sieti su nacistiniu okupaciniu režimu.
Šiame straipsnyje apsiribosiu Birželio sukilimo priešistore, didžiulėje „raportu“ pavadintoje knygoje „Sukilimas“, aprašyta Lietuvos kariuomenės savanorio, Steigiamojo Seimo nario, vėliau Lietuvos atstovo Trečiajame Reiche, vieno LAF iniciatorių, Laikinosios vyriausybės ministro pirmininko Kazio Škirpos. Šioje knygoje pateikiama išsami LAF priešistorės dokumentacija, aprašomos organizacijos užuomazgos. Manau, tokios bazės pakanka norint susidaryti įspūdį apie LAF ideologinį pagrindą, jo ikikarinę veiklą, strategiją ir taktiką, kaip nuo bolševikų išvaduoti Lietuvą. Šis ideologinis pagrindas, manau, iš tikrųjų atitiko ne visų sukilime dalyvavusių grupių ir individų nuostatas, tačiau atspindėjo sukilimo vadovybės nuomonę.
Jau iš pirmųjų LAF atsišaukimų aiškėja bendradarbiavimo su nacių režimu ir lojalumo naciams perspektyva: „Naujoji Lietuva kuriasi naujais tautinio socializmo pagrindais, kurie taip skaisčiai nušvietė mūsų kaimyno – Vokietijos – padangę.“ Naujoji Lietuva – tai Lietuvos vizija Naujojoje Europoje, kuri buvo Hitlerio partijos skverbimosi į „barbariškas“ slavų žemes ideologijos dalis. Naujoji Europa – imperialistinis Rytų Europos nukariavimo ir germanizacijos projektas,sutapęs su šovinistine Lebensraum – gyvybinės erdvės, „nuvalytos“ nuo bet kokio slaviško „iškrypimo“, (LAF atsišaukimuose neretai pasitaikydavo ir tokių formuluočių,) dalis; LAF patriotai tikėjosi, kad įveikus nacizmo antipodą – komunizmą – visoms tautoms, priklausomai nuo to, ar didelė buvo jų „kraujo auka“, esą bus garantuotas valstybingumas. Minėto teksto paskutinės eilutės leidžia neabejoti – tikru ar apsimestiniu – LAF suinteresuotumu dalyvauti šiame imperialistiniame projekte. „Į kovą einame ne vieni. Pagalbos ranką mums išties milijonai kovos draugų, Vokietijos nacionalsocialistų, kovojančių už naują, teisingą Europos pertvarkymą.“ Ar tik šie žodžiai neprimena tomis dienomis kitoje „žaliosios sienos“ pusėje Justo Paleckio ir kitų vietinių komunistų kalbų, iš Sovietų parvežus „Stalino saulę“? Tik Paleckis kalbėjo jau okupuotoje Lietuvoje, o LAF (ir konkrečiai Škirpa) taip mezgė santykius su naciais dar iki nacių okupacijos.
LAF laikraštis su Hitlerio pareiškimu pirmąjame psl.
Čia tenka paminėti, kad beveik visi LAF veiksmai buvo ne tik akylai stebimi, bet, negana to, kruopščiai derinami su dažniausiai antraeiliais Reicho biurokratinės armijos valdininkais. Būta santykių ir su Vokietijos karinėmis pajėgomis – vermachtu. Kyla įspūdis, kad Škirpos dėka LAF strategija Reichui buvo absoliučiai perregima. Kita vertus, nors Škirpa kaip pagrindinį savo kovos tikslą deklaravo nepriklausomos Lietuvos atkūrimą, LAF gretose būta nemažai voldemarininkų – ilgamečio tautininkų politiko Augustino Voldemaro, dėl savo avantiūrizmo ir radikalumo praradusio autoritarinio prezidento Antano Smetonos pasitikėjimą, šalininkų – jie dar tarpukariu neslėpė simpatijų itališkajam fašizmui bei vokiškajam nacizmui ir patys buvo įsteigę aiškiai profašistinę organizaciją „Geležinis vilkas“. Taigi, tarp voldemarininkų, daugiausiai kariškių, dažnai užverbuotų gestapo, buvo ir tokių, kurie, paties Škirpos žodžiais, „kalbino mane sutikti su Vokietijos protektoratu Lietuvai“. „Buvo ir tokių, kurie antibolševikinę kovą lyg statė aukščiau paties Lietuvos atkūrimo reikalo“, - konstatuoja Škirpa. Tačiau pačioje LAF platformoje gerai pastebimas voldemarininkų pateisinimas, esą jų balsai „prasimušdavo pro visų buvusiųjų ir subankrutavusiųjų partijų pelėsius“.
Iš LAF platformos aišku, kad ši organizacija, nors nebūdama koks nors Vokietijos NSDAP (nacionalsocialistų) vienetas, buvo orientuota toli gražu ne į demokratinę santvarką, o į valdymo modelį, analogišką nacizmo struktūroms. Šalį turėsiantys valdyti sukilimo aktyvistai, kraujo auka apgynę Lietuvą nuo sovietinio teroro. Reikėtų paklausti, kokie valdymo principai būtų galėję įsivyrauti LAF utopijoje – Naujojoje Lietuvoje. Atsakymas aiškus – viena tauta, viena partija, vienas vadas.
Kitame dokumente rašoma: „Aktyvistų Sąjūdis nėra joks nei fašizmo, nei nacionalsocializmo kopijavimas. Tai yra skaudaus praeities patyrimo išugdytas mūsų tautos politinio gyvenimo reiškinys.“ Jei padarytume ekskursą į Nietzschės filosofiją, prisimintume, kad praeities nuoskauda, keršto troškimas – tai ne tolerantiško, pozityvaus aktyvizmo, o istorine atmintimi gyvos reakcijos požymis. Dar vienas, šįkart jau istorinis, ekskursas leidžia prisiminti nacizmo genezę – jis gimė iš gėdos ir nuoskaudos, patirtos po Versalio. Lietuvos aktyvistai kentė nuoskaudą dėl nesipriešinimo Sovietų Sąjungai okupacijos metu.
Remiantis LAF platforma analizuojama tuometinė padėtis leidžia dar sykį suabejoti, ar LAF negalima laikyti nacių kolaborantais. Tam reikia pateikti didesnę kone konstitucinio LAF dokumento – jo platformos – ištrauką: „[...] Lietuvai apsivalyti nuo bolševikinio komunizmo geriausiai galėtų padėti mūsų artimiausias kaimynas – Vokietija. [...] Visų pirma, nacionalsocializmas, kuriuo remiasi dabartinis Vokietijos režimas, yra bolševikinio komunizmo antipodas. [...] Penkta, Vokietija turi Lietuvoje ūkinių interesų. Nepriklausomos Lietuvos užsienio prekyba vaizdžiai parodė, kad mūsų ūkio kraštas ir industrializuota Vokietija gali viena kitą gražiai ūkiškai paremti – papildyti.“
Tokios nuomonės apie „gražų viena kitos papildymą“, kaip paaiškėjo vėliau, laikėsi ir nacistinės ideologinės struktūros, Barbarosos plane numačiusios kolonizuotą Pabaltijį paversti hitlerinės Vokietijos aruodu, kartu naikinant gausią inteligentiją.
Toje pačioje platformoje išsakytas LAF požiūris į nacių Vokietiją, beje, nesiskiriantis nuo visoje Škirpos knygoje atsispindinčio požiūrio, yra išties paremtas hėgeliška „vergo ir pono“ santykių „dialektika“: „Didelė tauta tarptautiniuose santykiuose sveria daugiau nei maža. [...] Taip pat negalima paneigti didesnei tautai teisės reikalauti sau daugiau gamtos turtų, nes jų tokiai tautai yra daugiau ir reikalinga.“ Ar tokie LAF principai yra suderinami su mūsų laikais išryškėjusia pagarba šiai organizacijai, ar tikrai jie neleidžia laikyti LAF nacių kolaborantais? Ar tokiais principais nesivadovavo ir marionetinė Lietuvos komunistų partija iki sovietinės okupacijos pradžios ir po jos?
LAF sudaryta vyriausybė
Čia pateikiau nedidelę dalį savotiškosios „kaltinamosios medžiagos“, kuri atspindi LAF kūrimosi laikotarpį iki karo SSRS paskelbimo. Straipsnio formatas neleidžia pateikti daugelio svarbių detalių, o ir kalbama jame labiau apie ideologinius šios organizacijos veiklos aspektus, jos labai miglotas ateities vizijas. Bet jau pati šio sąjūdžio ideologinė niša neleidžia ramiai stebėti dabartinio istorinio diskurso.
Tenka pripažinti, kad LAF bendradarbiavę „idealistai“, matydami tai, kas vyksta nacių Vokietijoje, absoliučiai pasidavė nacių propagandai ir, kaip daugelis to meto žmonių, nereagavo į realybės impulsus. Škirpa tokius impulsus fiksavo savo knygoje. Pirmasis iš jų – 1941 metų sausio 10-osios SSRS ir Vokietijos sutartis, pagal kurią Sovietų Sąjunga pardavė Vokietijai dalį Suvalkų krašto, o Vokietija išsiuntė iš savo naujosios teritorijos repatriantus lietuvius – taip ūkininkai ne tik buvo nuvaryti nuo savo žemės, bet ir pateko tarp sovietinio pragaro dantračių. Apie šį prievartinį iškeldinimą šiuolaikinės Lietuvos istorikai irgi vengia kalbėti. Antrasis impulsas – minėtas Barbarosos planas, negarantavęs nacių užgrobtai Lietuvai jokios nepriklausomybės. Škirpa apie šį planą žinojo ne tik iš nuogirdų, bet ir iš konfidencialių pokalbių su Reicho biurokratais. Apie tai, kaip teigiama knygoje, buvo informuota ir LAF vadovybė. Tad galima daryti išvadą, kad abiem impulsams minėtoji vadovybė liko anemiška, kurčia.
Bet baisiausia yra tai, kad sovietinio teroro akivaizdoje tikri ar tariami Lietuvos aktyvistai nesimokė iš svetimų klaidų – rinkosi „mažesnį blogį“: komunistai ir antifašistai kaip panacėjos nuo Smetonos režimo laukė bolševikų, o LAF aktyvistai, bent jau jų branduolys, panacėja laikė nacizmą. LAF ideologiniai akiniai neleido Lietuvoje susiformuoti pasipriešinimo judėjimui, kuris būtų ginklu pasipriešinęs abiem XX amžiaus monstrams – tiek stalinizmui, tiek hitlerizmui. Šie ideologiniai akiniai ir dabar daugeliui mūsų „patriotų“ garantuoja tik dvejopus standartus ir pusinę tiesą.
Prancūzijoje maršalo Petaino vadovaujama Viši vyriausybė jau seniai laikoma nacių režimo kolaborante. Dar liūdnesnio likimo sulaukė satelitinės Slovakijos vyriausybės lyderis Jozefas Tiso – jis buvo pakartas už bendradarbiavimą su naciais. Kaip tokioje situacijoje mes turėtume vertinti LAF? Į šį klausimą atsakinėjantiems istorikams praverstų tam tikra istorinės atminties revizija. Juo labiau turint omenyje, kad LAF, nepaisant gerų ketinimų atkurti Lietuvos valstybingumą, vadovavosi ideologija, nusirašyta nuo nacių ideologinių postulatų, ir liko aklas realybės impulsams netgi prasidedančių barbarizmų akivaizdoje.
