Tikriausiai ne man vienam Lietuvos vardo tūkstantmečio, dainų, Mindaugo karūnavimo šventės sukėlė ne spindžias laimės ašaras ar atsidavusį nepataikymą į himną, o tik kartėlį, gailesį ir daug klausimų (dar gal kelis menamus jų atsakymus).

Nesirengiu kalbėti apie tautinių ir netautinių švenčių nublizginimą, „chaltūrinimą“ ir pardavimą. Tai jau iš esmės aptartos problemos. Bet jei subtiliau pažvelgsime į šiandienines Lietuvos vakarų-vakaruškų realijas, apims dar nepatirtas siaubas – mūsų tėčiai ir mamytės, seneliai ir senelės, agituojami televizorių ir kvailųjų smegenų ląstelių, imasi iškreipti mūsų tobulus pasaulius, mūsų plaukiančius vainikėlius ir beasmenį intymumą.

Ožeškienės g. Stotelė, Kaunas. Pusę laukiamojo suoliuko užima trys dailios vienos šeimos personos – žilagalvė močiutė, skvarbiaakė rudakailė dukra ir anūkėlis/sūnelis, ketverių penkerių metų pyplys. Močiutė imasi jai besivaidenančios patriotinės misijos – staiga atsisuka į pyplį, išpučia savo žiūronėlius ir kad užbaubs: „geltona tai [...] kartu tai Lietuva!“ Mažajam, žinoma, baisiai išsigandus ir pravirkus, ponia užsipuola savo dukterį – kada ši užsirašiusi į darbo biržą, kada ši išvažiuosianti. Senolei džiaugsmingai begaudant prarastą orą, norėtųsi sopranu jai išrėkti į ausį: „bet bobute, jie tavęs nesupranta!“ Atrieda kiškiabusas. Žalias, bet pakenčiamas.

Prisiminus draugės pasakotą vienų Joninių šventimą ir palyginus jį su 2009-ųjų vasaros ritmu, apima nesvarumo būsena. Kai vienas laukas – stačiai antigravitacinis, o kitas, kaip sako tūlas mokytojas, tinkamas tik šėkui pjauti.

Kalbuosi su pussesere. Jai, kaip ir mano antraeiliam pusbroliukui, bei jūsų visų sūnums, duktėms ir dukterėčioms nuskilo dalyvavimo dainų šventėje privilegija. Susidomėjus ir paklausus giminaitės, ką ji ten veiks, ši išpyškina – šoksiu! Na ką daugiau dainų šventėje, tiesą sakant, ir veiksi, jei ne šoksi? Dar man atveriama štai kas: nuo seno žinomos prezidentui ir prezidentienei rezervuotos kėdės, aukščiausiųjų politikų pamėgtos vietelės, painios programos trupinėliai. Pasiteiravus, ar dainavimaisi vyks Vingio parke, tikslaus atsakymo nesulaukiu. Visi šypsomės. Visi dėl skirtingų priežasčių. Močiutė, tuo tarpu, siūlo užkirsti: „šiandien Joninės!” Tačiau kalba nukrypsta „Kamasutros“ linkme. Ką daugiau, iš tikrųjų, su mielaisiais giminėmis prie stalo ir bekalbėsi?

Taip jau nutinka, kad 2009-ųjų liepos šeštosios rytą su Gintare „balsuojame“ iš Smalininkų. Tikslas – Kaunas. Priežastis – pinigų stygius. Iki Jurbarko „dameta“, manyčiau, turguje pornografiją pardavinėjantis tipas. Automobilyje baisiai daug rusiškai aprašinėtų kompaktų. Radijuje – šventinis „tūsas“. Paskambinusi farmacininkė, idant laimėtų marškinėlius, privalo užtraukti ką nors tautiško. Pasirenka pačią tautiškiausią tautiško tautiškumo ištaušką – „Tautišką giesmę“. Visi šypsomės. Visi dėl skirtingų priežasčių. Pinigų draugužiui, vardan Dievo, nesiūlome.

Bemaž dešimtį kilometrų iki Skirsnemunės pavėžėja, o tiksliau paskraidina jaunuolis lenktynininkas sportiniu BMW. Daugiausiai esu varęs iki čia, šypsodamasis baksteli piršteliu į patį spidometro skalės galą (260 km/h) į antiną panašus jomenas. Apie lietuvybę diskutuoti akstino neturi. Tačiau džiaugiamės išlikę. „Bembas“ nudulksta kaimo takučiu, prieš tai šoką įvarydamas daržus ravinčiai moteriškei. Įdomu, ką ši padainuotų „ančiukui“?

Trečiąkart užkimba stambi žuvis – ponios ir ponai, pats Jurbarko meras. Mes jo, žinoma, neatpažįstame. Išsiduoda pats. Gerbiamas meras papasakoja istoriją apie senolę tranzuotoją. Pasirodo, jo tarnybiniame automobilyje, minėtoji moteris, kuriai buvo parodyta malonė, įsigudrinusi pripilti cukraus ir net jį ištirpdyti. Nuryjame nerimasties gumulus. Toliau viskas klostosi kaip per sviestą – šmaikštūs ir kilniadvasiški gerb. mero tauškalai apie šalies ekonomiką, geopolitiką, liberalus, paskaninami mūsų jaunatviškų klausimų ir idėjų. Išlaipindamas Kaune, siūlo neužmiršti Jurbarko. Argi mes galėtume? Pats patraukia Vilniun. Tik truputėlį vėliau sužinau, ką ponas meras ten veikė. Jis, kartu su Švedijos, Norvegijos ir Danijos karaliais, bei popiežiaus apvaizda dalyvavo arkikatedroje vykusiose prabangiose nejaučio aukojimo apeigose. Prie šito galima pridėti ir Barako sveikinimą. Tik kyla įtarimas, kad pats JAV prezidentas, kaip ir tas laiškas, bus popierinis ar kartoninis. Taip pat liepos šeštosios karališkieji svečiai greičiausiai – netikri. Nevykusios „matrioškos“, lėlytės, žinybų kiškučiai. Kaipgi jie gali būti tikri, jei net laužytai Lietuvos himno nepaniūniuotų? Jokios vikrios mistikos. Nieko. Veikiausiai ir mus vežęs vyriškis buvo ne meras, o koks nors prakutęs ūkininkas.

Alyte, kurgi tu, kai tavęs taip reikia? Niekas iš slogių minčių nevaduoja svaigiau ir apgaulingiau nei alkoholis. Tai žino ir du sutikti „gezai“ (na, būkime atviri, Kaune tokių daug. Užtat Vilnius turi per daug menininkučių). Tie vyrai su savo „bambaliais“ primena man vaikystėje dievintą, mišku atsiduodančią kalėdų eglutę. Nors draugai kalbasi, naudodami itin aukštą savisupratos sistemą, kai ką įsidėmiu ir aš:

Visai nekeista, kad tuodu suprantu ir kažkiek net pateisinu. Tarp tiek bepročių Kauno pilyje, neesant narkomanu, sunku ištverti. Tiesa, sutinku broliškąjį Renatą. Pilietiškas lavinas nuleidžia pasiūlymas šokti salsą. „Tik vienas du – labai paprasta“. Pa žingsneliu pasileidžiu atgal.

Susiradau naują irštvą maldenti (žodis „gyventi“ šiuo atveju būtų pernelyg pragmatiškas). Pro virtuvės langą, kaip ir senojoje oloje, matyti praskriejantys troleibusai. Tačiau jie nesukelia blogulio. Ne žmonės.

Su buto savininke sutarėme atsiskaityti pirmadienį, t. y. liepos šeštąją. Sutartai dienai įsibėgėjus, mano nenuostabai, buvo ištarti šie žodžiai:

Cituotas sakinys buvo viena priežasčių sugroti šį Lietuvos alveoles kutenantį pastišą. O kažkada seniai buvo karūnuotas baltarusis Mindogas. Vytautas paspruko, o mūšį per kraują ir prakaitą laimėjo lenkai. Jiems šios dienos didingos ne mažiau nei mums, litovcams.

Man liepos šeštoji buvo kraustymosi šventė. Bemaž visose minėtose situacijose rankose ir kojose laikiau tįstančius krepšius, buitinę techniką, drabužius, bei jų pakabus. Nors atrodžiau kaip vaiduoklis ir dažnam kėliau „kas per pi...ras“ tipo emocijas“, tačiau drįstu teigti, jog dieną praleidau turiningiau nei dauguma kauniečių, lietuvaičių, gudų ar latvių. Vaiduokliai ir prakeiktieji bent jau turi teisę į transcendentiką. Ko niekaip nepasakysi apie dabartines šventes, sukaktis, ar apskritai – būtį. Ir nesakykime AMEN. Palaukime Žolinių.