Ar per Lietuvą neseniai praūžė pasaulinis karas? Ar Lietuva moka reparacijas užsienio valstybėms? O gal mūsų šalį sudrebino išsiveržęs ugnikalnis ir užliejo visa stingdančia lava? Lyg ir ne. Tai kodėl visuomenėje sklando nerimo, o dažnai ir baimės, susigūžimo nuotaikos? Miestuose, net ir sostinėje Vilniuje, iki šiol laikytame mokslo ir kultūros centru, pradėjo kerotis fašistinė hidra.

Tarytum uraganai praūžusios kelios migracijos bangos išvijo iš šalies daugelį kultūrai, mokslui atsidavusių, pakantumą skatinusių žmonių. Kai kurie grįžo, naiviai manydami, kad gali padėti savo šalies klestėjimui, tačiau gal ir per vėlai. Daugelis pasilikusių vertėsi kaip galėjo ir kaip įstengė mylėjo savo tėvynę. Jokiu būdu neniekinu ir nekaltinu tų, kurie dėl susiklosčiusių aplinkybių neparagavo tikros edukacijos, kurių geros mintys ir norai daryti gera liko tik užuomazgomis. Bet apmaudu yra tai, kad tokį nesusipratusį jaunimą ėmėsi „ideologiškai kuruoti“ purvinų kėslų turintys „žurnalistai“.

Nesvarbu, kokių pragmatinių tikslų vedamas naujasis-senasis „Respublikos“ redaktorius ėmėsi burti ir vienyti nacistiškai nusiteikusį jaunimą. Svarbu, kokias nuotaikas ir vis dažnėjančius smurto išpuolius jo veikla skatina.

Jokiam civilizuotam žmogui nesuprantami (juolab – nejuokingi) pamfletai spausdinami pirmuosiuose laikraščio puslapiuose, pamazgos pilamos ant kitokią nuomonę turinčių, sukritikuoti išdrįstančių žurnalistų, primygtinai ir begėdiškai vartojami „lietuviški terminai“ įvairių mažumų apibudinimui.

Bet visa tai yra suprantama savo „tautą mylinčiam“ jaunimui, kuriam tai ir yra taikoma. Kurio patriotiniai jausmai yra neskatinami tobulėti, bet nukreipiami į pačias žemiausias jusles ir agresiją prieš kitataučius, kitaip manančius, kitaip gyvenančius.

Kodėl tyli politikai? Kodėl tyli krikščionys, matydami marškinėlius su nukirsta misionieriaus galva? Kodėl ypač atkakliai valdosi valdantieji? Gal ši neonacistinė retorika yra palanki jų stumiamoms reformoms? Gal tautiškosios retorikos vis dažnesnis vartojimas sustiprina jų pačių pozicijas? O gal padeda nukreipti visuomenės dėmesį nuo nepopuliarių ekonominių sprendimų?

Ar tylėsime ir tada, kai neonaciai pasiūlys į kitataučių, gėjų ir elgetų atlapus įsiūti geltonas penkiakampes?

Kaip ten bebūtų, atėjo laikas susivienyti. Bent trumpam, bent dėl šios grėsmės mūsų visuomenei reikėtų ne pamiršti savo ideolgijas ir įsitikinimus, bet išryškinti jose visa kas geriausia – taikaus ir demokratinio sambūvio siekį, palaikyti civilizaciją ir apginti Lietuvos ateitį.

Netikiu, kad retorika, nukreipta prieš žydus, gėjus ar kitaminčius, yra priimtina dešiniesiems, liberalams ar kairiesiems.

Kai nuvažiuoju į bet kurią Vakarų Europos šalį, iš karto maloniai apgaubia daugiakultūrinis šurmulys, skirtingų spalvų, kalbų ir skirtingų šypsenų pripildyta kasdienybė. Ten žmonės praturtina save kitų kultūrų, papročių, virtuvių patirtimis. Grįžus namo į Lietuvą vėl pasitinka vienaparametrė pilkuma.

O taip norėtųsi mokytis sugyventi, peržengti savo kultūrinį ribotumą, pripildyti gyvenimą skirtingomis spalvomis ir kvapais. Ar jums – ne?