Eiliniam mirtingajam, ne itin besidominčiam pokyčiais Katalikų bažnyčioje, viskas prasideda nuo gražiųjų raudonų batų: įprastinę savo pirmtakų uniformą Popiežius iškeitė į elegantišką baltutėlį drabužį, kurį derina su švytinčiais mokasinais. Vėliau atėjo eilė lotyniškosioms mišioms – nugara į tikinčiuosius, pabrėžiant tradicijų ir dogmų egzaltaciją. Po to Popiežius paskelbia apie savo valią beatifikuoti Pijų XII, „tylomis padėjusį daugeliui žydų...“ Dar vėliau – pareiškimai, nukreipti prieš homoseksualus ir jų išgujimas iš seminarijų; pritarimas patėvio išprievartautos mergaitės motinos ir gydytojų, atlikusių abortą, ekskomunikai. Dabar viešėdamas Kamerūne, Benediktas XVI abejoja prezervatyvų nauda ir efektyvumu saugantis nuo AIDS – žemyne, kuriame yra 22 milijonai sergančiųjų. Tuo pat metu keletas žurnalistų paskelbė tyrimą apie rasizmą prieš juodaodžius kunigus ir vienuoles Vatikane. Kamerūno laikraštis klausia: „Ar Popiežius gyvena XXI amžiuje?“
„Tai – tikra kova, kurią Benediktas XVI prieš pradėjo reliatyvizmą ir sekuliarizaciją“, – katalikų žurnale „Golias“ rašo Christianas Terrasas. „Susirinkimas čia tik tarp kitko... Benediktas XVI reprezentuoja Katalikų bažnyčios nesutaikomumo gelmes, pasiruošusias bet kada iškilti į paviršių“. Pasak šio analitiko, atrodo, kad Popiežius mažais žingsneliais – vieną dieną mišios, kitą homoseksualai – stumiasi į priekį...
Taip Jozefas Racingeris siekia reformuoti ne tik Bažnyčią, bet ir visuomenę.
Šis lėtas darbas prasidėjo dar prie Jono Pauliaus II. Tuomet būdamas Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektu, kardinolas Racingeris boikotuodavo tarptautinius susitikimus Asyžiuje, ekskomunikuodavo Lotynų Amerikos išsivadavimo teologijos šalininkus, uždraudė daugiau nei 1000 teologų darbus, o 148 teologus pasmerkė asmeniškai. Jis, remiamas ispano Juliano Herranzo Vatikane ir lefebristų nuo Švedijos iki Rytų Europos, skatino „Opus Dei“ įtvirtinimą.
Painiodamas religiją ir politiką, prieš 2004 m. rinkimus JAV Racingeris pareiškė, kad „politikui katalikui, balsuojančiam už abortų ir eutanazijos įstatymus“ nederėtų teikti komuniją. Bet kuris, balsavęs už Kerry, bus apkaltintas „formaliai bendradarbiavęs su blogiu“. Katalikų parama Bushui nuo 46 proc. 2000 m. šoktelėjo iki 52 proc. 2004 metais.
Ar 2009 m. sausio 25 d. ekskomuniką keturiems vyskupams lefebristams panaikinęs Benediktas XVI nebuvo numatęs nesutramdomo antisemito vyskupo Williamsono atvejo? Šį kartą sunerimo jau visa krikščionių bendruomenė, bent jau ta jos dalis, kuri rimtai pažvelgė į Vatikano II susirinkimo atsinaujinimą. Užtenka žvilgtelti į Susirinkimui pritariančių katalikų žurnalus, pasimetusius dėl popiežiaus nuokrypio: argi 1939 m. seminaristas Racingeris nepraleido ketverių metų hitlerjugendo gretose, kai dauguma Vokietijos seminaristų atsisakė prie jų prisijungti? Kodėl būtent Musolinis įkūrė Vatikano miestą? Ką slepia Pijaus XII „tyla“ prieš nacizmą? Kodėl bažnyčia sustabdė kunigų darbininkų veiklą? Nuo ko iš tikrųjų mirė Jonas Paulius I? Kaip buvo reabilituotas „Opus Dei“? Kaip buvo išrinktas Popiežius Benediktas XVI?
Prieš susirinkimą nusiteikusių katalikų mobilizavimui tinka bet koks socialinis reiškinys, pavyzdžiui, kampanija prieš Eluanos Englaro, 17 metų praleidusios gilioje komoje, eutanaziją. Šia prasme vienas geriausių Vatikano rėmėjų šiuo metu yra Rouco Varela, nenuilstantis kovotojas prieš bet kokį bandymą paversti Ispaniją sekuliaria valstybe, kaip yra nustatyta Konstitucijoje ir kaip nori visuomenė. Tai ir kryžiai mokyklų klasėse, aborto įstatymo atnaujinimas, šeimos „apsauga“, pilietiškumo ugdymo disciplina mokyklose ar minivatikano statyba istoriniame sklype, kurio teisėtas savininkas yra Madrido pilietinė bendruomenė. Beje, Rouco Varela nuolat daro politinius pareiškimus kiekvienų rinkimų išvakarėse.
Reintegruodamas kardinolo Lefebre nė per nago juodymą nenusileidusius integristus kartu su vyskupais nacistais ar be jų, Jozefas Racingeris pradėjo svarbią kovą. Esmė tikrai ne skaičiuose: 150 000 tradicionalistų, kai yra tūkstantis milijonų katalikų, ar 0,12 proc. kunigų netruktų ištirpti Bažnyčios glėbyje. Čia svarbiausia – intensyvi agresyvumo ir karingumo tendencija, išplėtota žiniatinklyje, pasinaudojant bet kokiai sektai tinkamiausia priemone – internetu.
Ar lefebristai yra konservatoriai? Gali būti, bet jie jaučiasi labai patogiai postmodernizmo amžiuje.
Žiniatinklyje nerašoma „Šoa“, rašoma „Tai“. Ten kalbama apie Vatikano II „išdavystes“ ir „islamo pavojų, kuriam pasipriešinti turime atkurdami vienybę“, keliauja ir Popiežių remianti peticija, išversta į vienuolika kalbų. „Tai – istorinis posūkis“, – rašo Caroline Fourest. „Bažnyčia jau nebe progresistų, (...) pasaulietinės švietimo sistemos tradicijos pusėje“.
Benediktas XVI tikisi sujungti visas sekuliarumui ir tolesnei šiuolaikinio pasaulio plėtrai besipriešinančias jėgas. Jei prireiks, pasitelks ir 500 000 anglikonų integristų ar naująjį Maskvos Patriarchą Kirilą I, kuriam artima integristinė kryptis. „Eidamas taip toli – nėra abejonių, kad pernelyg toli – Popiežius Benediktas XVI peržengė leistinas ribas. Tai labai rimta padėtis, kuri privers mus atgaivinti pasipriešinimą... Ar Benediktas XVI ne schizmatikas?“, – klausia katalikų žurnalas „Golias“.
