Lietuva – stebuklų šalis. Pasižvalgęs aplinkui, rastum ne vieną stebuklą. Pateikiu tik keletą, kurie kasdien stebina ir nesiliauja mus pastebėti:
Lietuva – stebuklų šalis. Ją „valdo“ pajacai su didžiausiu pajacu priešakyje A. Valinsku (šalia laigantys pajacai – A. Baukutė, R. Žilinskas, P. Gražulis, etc.). Nesuklystum pasakęs, kad trečdalis Seimo – tikrų tikriausi pajacai, kurie labiau tiktų karaliaus svitai. Todėl atgaivinkime mėginimus sugrąžinti Lietuvai monarchiją! Karalių parsisiųsime iš Prancūzijos, o karalienę išrinksime iš pajacių tarpo.
Lietuva – stebuklų šalis. Joje priespauda ir išnaudojimas nuolat teisinami laisvąja rinka ir individualia laisve (laisvosios rinkos institutai, ekonomikos „ekspertai" ir „ekspertės"). Čia senoji ir naujoji dešinė uzurpavusi viešąją sferą (kiek jos dar likę) ir visą demokratijos retoriką. Kairieji girdimi retai, o jų pasisakymai susilaukia įnirtingo laisvės ir demokratijos „gynėjų" atkirčio (geras pavyzdys – reakcijos į Nidos Vasiliauskaitės straipsnius Delfyje).
Lietuva – stebuklų šalis. Joje bet kuri socialinės atskirties paliesta grupė gali būti nuolat vadinama „nenormalia", kurią reikia uždrausti. Pvz., vienas iš paskutinių, visai nejuokingų bandymų retoriškai įrodyti, kad transeksualai yra suluošinti, rimtai psichiškai nesveiki žmonės yra Juozo Dapšausko straipsnis „žmogaus gyvenimas - ne eksperimentas su žiurkėmis". „Lytis yra duotybė, jos pakeisti neįmanoma“, – teigia autorius. Melskitės, pažemintieji, nes dapšauskininkai jūsų priespaudą, skausmą ir kentėjimą vis tebeteisina „lyčių duotybėmis" ir „žmogiška prigimtimi" (t.y., religinio dogmatizmo apimto balto heteroseksualaus vyro prigimtimi). It's so old, so lame, tik ne Lietuvoje.
Lietuva – stebuklų šalis. Čia mokesčiai už komunalines paslaugas (ypač už šildymą) yra didesni už kai kurių šeimų biudžetą, skirtą maistui ir maitinimuisi.
Lietuva – stebuklų šalis. Čia savivaldybės gali nuspręsti, kad tautiškiems ir patriotiškiems neonaciams galima išeiti į gatves, o kitos grupės tokios teisės neturi. Visi draudimai aiškinami mūsų, piliečių, nenoru matyti įvairių grupių viešumoje arba riaušių baime. Taip, tolerancijos, socialinio jautrumo gynėjai tikrai būtų sumušę neonacius šių metų kovo 11 dieną.
Lietuva – stebuklų šalis. Joje visi nori ir gali būti prezidentais, net ir tie, kurie sunkiai pasako sakinį lietuviškai (pvz., ponas V. Romanovas). Atrodo, kad artėjame į taip visiems trokštamą multikultūrinę visuomenę – stebuklinga turėti prezidentą, kalbantį tik rusų arba anglų kalba (aš balsuočiau už anglakalbį, nes rusų kalbą šiek tiek primiršau).
Lietuva – stebuklų šalis. Oficialiais duomenimis, mūsų pajacai parlamentarai moka ne tik rusų, bet ir anglų kalbą. Tačiau paprašyti pasikalbėti apie prezidento rinkimus anglų kalba, didžiuma atsako taip, kaip I. Valinskienė: „Mai yngliš iz pur“. Matot, norėdami atsakyti į paprastą klausimą: „How are you today dear?“, jie turį pasiruošti iš anksto. Jie viską suprantantys, tik nekalbantys angliškai.
Lietuva – stebuklų šalis. Joje kandidatai į prezidentus pirmiausia nori turėti stilių (ne programą ar veiksmų planą). „Ji turės stilių“, – neseniai sakė V. Uspaskichas apie Loretą Graužinienę. She will, indeed. Plasnodamas rankomis, Mantas Petruškevičius atskubėjo į pagalbą. Bože bože.
Lietuva – stebuklų šalis. Mano pirmųjų akademinių knygų leidėjas S. Žukas aiškino visiems, kam netingėjo, kad aš jį apgavau, mat jis turėjęs man mokėti honorarą už knygą „Kūno žymės“, nors buvau gavęs ir grantą jai rašyti. Leidžiant antrą knygą „Vieši gyvenimai, intymios erdvės“, leidyklos vadybininkė su liūdesiu, būdingu tik „Baltų lankų“ darbuotojams, veide sakė, kad jie negalį duoti man 5 proc. nuo knygos pardavimo ir primygtinai siūlė pasižiūrėti į apšiurusias leidyklos sienas. Taip, 2002 metais sienos tikrai buvo apšiurusios. Mano paskutinės knygos leidėja „Apostrofos" G. Kadžiulytė iš viso elgiasi stebuklingai: knygų mugėje padėjusi vienintelį „Esė apie skirtingus kūnus" egzempliorių į apžiūros stendą, jo neparduoda, nors aiškina pirkėjams, kad neva tuoj išleisianti naują leidimą, ir knygynai bus pilni šios knygos (viena mano draugė kraujuodama išplėšė iš jos nagų tą vienintelį „parodinį“ knygos egzempliorių šių metų Vilniaus knygų mugėje; kitai nei ragai, nei nagai nepadėjo; išėjo tuščiomis). Raštu paklausta apie naujus leidimus, Kadžiulytė tyli lyg žuvis, burną vandens prisisėmusi. Neaišku, nei kiek šios knygos egzempliorių išleista, nei kiek naujų leidimų buvo ar bus. Geriausia, kad su „Apostrofa“ nesu net pasirašęs autorinės sutarties, ir mano knyga platinama ir parduodama nelegaliai. Gal yra teisininkų, kurie norėtų šiek tiek uždirbti?
Lietuva – stebuklų šalis. Rejoice my dears. Sing, dance and procreate kartu su pajacais, dapšauskininkais, kadžiulytininkėmis ir Beko šaldytuvais!
