Tiek carinė Rusija, tiek sovietija su savo „gulagais“ pelnytai buvo vadinama tautų kalėjimu. Lietuva, kad ir ne savo noru gėrusi iš to šulinio ilgus metus, vos gavusi galimybę sukurti šį tą savito, kaip mat ėmėsi ręsti tautinį cypės variantą. Tas jai neblogai sekėsi jau Smetonos laikais, tačiau pastarasis bandymas kur kas „geresnis“.
Manau, lengvai sutarsime, kad kalėjimo esmę sudaro ne jo sienų storis ar jas juosiančios spygliuotos vielos ilgis, o čia galiojančios taisyklės. Kalėjimo paskirtis – apriboti žmogaus laisvę ir jei tą pavyksta padaryti mūsų galvose, tai jokia siena, jokia spygliuota viela jau nebereikalinga – ir taip esame tapę kaliniais, žmonėmis, iš kurių atimta valia laisvai apsispręsti, veikti ir asmeniškai atsakyti už gautus rezultatus. Geresnės ar blogesnės buities sąlygos, lyginant su laisve, yra antraeilis dalykas.
Kaip tai pasiekiama? Visų pirma mums skiepijamas nepilnavertiškumo jausmas: vienas lauke ne karys; kolektyvas yra viskas, o tu, žmogau, niekas; patariama nešokinėti aukščiau bambos ir visa tai paremiama dalykiniais pavyzdžiais – prisiminkime mokyklą, ten tokios asmenybės luošinimo praktikos itin gajos. Tam pačiam tikslui tarnauja visokiausios rikiuotės, išsiskaičiavimai ir kiti panašūs proto „sukolektyvinimo“ metodai, be kurių nė krust tiek skautų, tiek ir sovietmečio pionierių stovyklose. Kitas žingsnis – numeracija. Juk turime asmens kodus ir identifikacijos korteles – valstybė, tas Didysis Brolis, turi žinoti, kiek inventoriaus jis turi. Ne tik kiek, bet ir kokio. Šiai aukštesnio lygio kokybinei apskaitai tarnauja įvairios apklausos, anketos ir net toks, atrodo, elementarus dalykas, kaip CV, kur mes surašome, ką mokame, ką baigėme ir už kiek norėtume parsiduoti. Pagal šiuos duomenis esame galutinai inventorizuojami ir sudėliojami į lentynas – tokias šiuolaikiškas kastas. Pagal gautus duomenis vieni tampame priskirti aukštesnėms – valstybės tarnybos, įvairiausios nomenklatūros, didžturčių, kiti – visų lygių patarnautojų, dar kiti – pirklių ir amatininkų (skaityk: smulkaus ir vidutinio verslo, šiuos reikia ypatingai engti, nes čia ilgiausiai išlieka asmens laisvės požymiai), laipteliu žemiau surikiuoti pavergtieji – samdomi darbininkai (jiems pastoviai aiškinama, kad didžiausias priešas yra darbdavys, gi iš šios įtampos savo gerovę ir kuriasi valdantysis elitas), pačioje apačioje, kaip ir priklauso, atsiduria tie, kurių laisvė niekam neįdomi – benamiai, valkatos ir vienas kitas dvasios milžinas, nepritapęs prie nomenklatūrinių meno ar mokslo elitų. Judėjimas iš vienos kameros, atsiprašau, kastos, į kitą be kalėjimo prižiūrėtojų leidimo yra ne tik draudžiamas, bet ir baudžiamas. Iškritus iš vienos kastos ir nepatekus į kitą, tai yra nepaklusus kalėjimo taisyklėms, gali likti visai „už borto“ ir tada vienintelė vieta, kur galėsi džiaugtis įgyta laisve, gali pasirodyti minėtasis pats žemutinis lygis...
Kalėjime viskas reglamentuota, viskam yra tvarka. Yra ir teisingumas. Tačiau – o siaube – jis tautinei sąmonei pasirodo ne tik priimtinas, bet ir geistinas. Kaip kitaip paaiškinti „Tvarkos ir teisingumo“ fenomeną? Baudžiauninkai nori tvirtos rankos?.. Čia labai tiktų prisiminti, kokios partijos favoritu buvo Rolandas Paksas iki atsisakydamas pasirašyti vieną tokią sutartį. Taigi, kad konservatorių. Sako, prieš tai, dar „dosaf‘o“ laikais ir kitai partijai priklausė, kurioje „demokratinis centralizmas“ ar kaip jis ten, buvo bendrabūvio norma.
Ar gali būti, kad esame kalėjimo mentaliteto visuomenė? Akivaizdu, vargstame dėl savo tapatybės, stengiamės ir neįstengiame patys sau – daugiau niekam neįdomu – įrodyti, kad esame karžygių bei kitokių didžiavyrių tauta, kurios valdovai, ypač toks Vytautas, buvę ne tik narsūs, bet ir tokie kilnūs, jog vien savo šventumu ir geromis manieromis taip visus žavėdavę, jau taip žavėdavę, kad vien tuo savo žavesiu valstybę „nuo jūros iki jūros“ įkūrę ir suvaldę. Tuo jų kilnumu ir dora abejoti lig šiol yra bemaž Tėvynės išdavystė, o kokį išlikusį dokumentą „klaidingai interpretuojantys“ istorikai neabejotinai „tarnauja nedraugiškų šalių interesams“. Šiuos postulatus aktyviai ir gana sėkmingai mums į galvas brukančius geriausiai simbolizuoja jau kitas Vytautas, gal ir nebe toks didelis, kaip anas, bet irgi labai tautiškas ir neabejotinai taurus. Tokie vytautai pavieniui neišgyvena, apie juos visada sukasi pakalikų gaujos, kuriančios posakius a la „Vytautai Didysai, būsi gyvas, kol gyvens nors vienas lietuvis“. Tautos sąmonei neabejotina žala, laimė tik, kad kai panašiomis nesąmonėmis svaigintis ima mūsų kaimynai, dar tebesugebame tokią psichozę identifikuoti ir pavadinti asmenybės kultu. Lietuvos istorijai, jos praeičiai ir dabarčiai, tai šiukštu netaikoma. Taip „karžygių Lietuvos“ mitas iki šiol naudojamas visų mūsų sąmonei kastruoti, o jei koks nepritapėlis ima ir apie tai prabyla, ant jo galvos kaip mat pasipila teisuolių pyktis. Na ir kas, kad toje mitologijoje įklimpę niekaip nepataikome į laikmečio diktuojamą ritmą? Užtat vaizduojamės didžiavyrių tauta, ne vien rusai gali apie savo istorinę misiją rimtu veidu postringauti.
Prieš dvidešimt metų drįsome laisvėti. Idėja buvo tokia sveika, kad mums ėmė ir pasisekė. Tada net pilkaspalviai milicininkai, dar tebedėvintys sovietines uniformas, žinojo, kaip elgtis, kai dviejų krypčių keliais į vieną pusę riedėjo šešios eilės automobilių ir nepuolė dėl to išrašinėti baudų... Tai vadinosi Baltijos kelias. Kur jis nuvedė? Ogi tautos vedliai šokosi statyti valstybę, kaip jie tai suprato... Atsimenu, senoji nomenklatūra, šitie sovietinio kalėjimo prižiūrėtojai – profesionalai, buvo labai sunerimę. Algirdas Brazauskas nieko nelaukęs tik žybt tautai kyšį – Katedrą grąžino. Nuovokus, pats atidavė tai, kas netrukus ir taip būtų grįžę teisėtam šeimininkui. Bet kyšis – įrankis galingas, jo valanda ir vėl ateis... Tačiau kas bus, jei žmonės ims ir visai išlaisvės? Kur jie, senieji prižiūrėtojai, dėsis? Kam bebus reikalingi? Ir tikrai, kam reikalingi kalėjimo sargai ten, kur nėra kalėjimo? Tačiau pavojus truko neilgai. Konservacijos lagerių architektai pasiraitoję rankoves ėmėsi tautinio kalėjimo statybos. Ir čia atkuto senieji politrukai – juk kas, jei ne jie, buvo geriausi kalėjimų režimo specialistai? Vos po kelių metų jie grįžo prie valstybės vairo ir akivaizdžiai pademonstravo, kad geriau išmano, kaip kalėjimo sąlygomis reikia tvarkytis.
Nesant laisvės, o kalėjime jos ir negali būti, visa veikla grindžiama korupciniais ryšiais, „blatu, otkatu“ ir „tu man, aš tau“ principu. Kalėjimo tikslas yra ne gerovės, o „tvarkos“ įvedimas, todėl čia amžinai trūksta praktiškai visko. Poreikių patenkinimas išimtinai priklauso nuo prižiūrėtojų malonės – tai vadinama licenzijomis, patentais ar dar kokiais kitokiais leidimais. Šie įgyjami paperkant. Jei papirkimas legalus, jis vadinamas mokesčiu. Tiek legalaus, tiek nelegalaus papirkinėjimo sistema senajai komunistinei nomenklatūrai buvo pažįstamas kaip penki pirštai. Dar daugiau, ji žinojo iš patirties, kad nelegalusis būdas sukuria daugiau papildomos vertės ir šis žinojimas darė kalėjimo gyvenimo sąlygas labiau pakenčiamomis, o su prižiūrėtojų klanu susijusiems žmonėms – net ir visai neblogas. Ne tik dauguma aukštesnio rango prižiūrėtojų, bet ir nemažai kalinių ėmė važinėtis „mersedesais“, o palaipsniui taip susikukavo, kad net nebeatskirsi, kuris iš jų prižiūrėtojas, o kuris kalinys. Taip sistema ne tik atgijo, bet ir užsimaskavo. Tapo saugi.
Tautinio kalėjimo statytojai liko kvailio vietoje. Tada jie ėmė vis garsiau šaukti žodį „Korupcija“. Žinoma, korupcija. O kaip kitaip kalėjime išgyvensi? Čia juk ne turgus. Patikslinimui, „korupcija“ reiškia „sulaužymą“. Šiuo atveju tai kalėjimo taisyklių laužymas, tai yra sistemos, nukreiptos prieš laisvę, prieš asmeninę iniciatyvą, o kaip pasekmė – prieš gerovę. Kalėjimo sąlygomis korupcija yra vienintelis būdas išgyventi. Konservacijos lagerių kūrėjams tokia alternatyva netinka. Jie nori nekorumpuoto kalėjimo be jokių išlygų. Jame bus tvarka, teisingumas ir tautiška giesme. Laisvė ir gerovė? Ne, šitų greičiausiai nebus. O kam? Prie Vytauto nebuvo (beje, kaip tik tuo laikotarpiu Lietuvoje labai sparčiai buvo įvedinėjama baudžiava), prie Smetonos irgi nelabai, tai kodėl dabar turėtų būti kitaip? O Lietuva juk buvo! Štai čia tautinio kalėjimo statytojus antrąkart per dvidešimt metų ištinka nesėkmė – jie, kaip kokie maniakai, imasi naikinti nomenklatūrinių kalėjimo prižiūrėtojų-profesionalų sukurtą korupcinę struktūrą, niekaip nenorėdami suprasti, kad taip naikina pačią kalėjimo aprūpinimo sistemą. Tačiau kalėjimo idėjos atsisakyti neturi jėgų – jie juk konservatoriai, o ne novatoriai, o šlovingoje Lietuvos praeityje asmens laisvė vargu bau minima.
Kam ta kalėjimo sistema išvis reikalinga? Juk seniai aišku, kad prievartinis darbas yra mažiau našus už samdomą, kitaip iki šiol tebegyventume „Pax Romana“ sąlygomis. Klausimas ne man, nesu tautinio kalėjimo idėjos šalininkas, juo labiau nemanau, kad būtent tokia privalo būti valstybė... Tegaliu atkreipti dėmesį į tai, kad iš kalėjimo visada stengiamasi ištrūkti į laisvę, kad ir kokia iliuzorinė ji būtų. Iš dabartinio tautinio kalėjimo veda du keliai – vienas į emigraciją, kitas, deja, Anapilin... Akivaizdu, kad naudojami abu. Pasirinkusiems pirmąjį klasta atiminėjama pilietybė, na, o pasukusiems antruoju ir taip kelio atgal nėra. Ar esama trečiojo varianto? Tikiuosi, tik va bėda – vis patikime, kad tvarka ir teisingumas svarbiau nei laisvė, vis leidžiamės įbauginami, kad būdami laisvi imsime vieni kitus į skutus plėšyti... O juk tiesa kaip tik ta, kad tik laisvi būdami galėtume išties susikurti ir tvarką, ir teisingumą, ir gerovę.
