Pamokomas yra prancūzų demokratijos kelias – jis prasidėjo Bastilijos šturmu, vėliau prancūzai ją nugriovė, šalia Luvro nukirsdino karalių, dar vėliau – keliolika savo revoliucijos vadų... ir tą vietą pavadino Susitaikymo aikšte.

      Atrodo, kad lietuviai šiuo keliu žengia kiek kitaip. Apgynė nuo tankų savo Aukščiausiąjį Sovietą... Tačiau praėjo tik du dešimtmečiai, o piliečiai jau daužo to Sovieto, dabartinio Seimo langus. Dar daugiau – aplink tik ir girdisi apgailestavimas, kad langų šukių būta per mažai. Valdantieji išsigando ir bando riboti susirinkimų laisvę, o piliečiai rezga naujus mitingų bei antpuolių planus...

Priešprieša auga, neapykanta didėja. Ir gali ateiti toks laikas, kai vietoj Seimo turėsime Seimo aikštę. Prisiminkime, kad Paryžiaus gyventojai savo laiku pakeitė Bastiliją – Bastilijos aikštė tik pagražėjo. Todėl nemanau, kad turėčiau smerkti vilniečius už siekį pagražinti savo miestą.

Tik man labai įdomu – kur tuo atveju bus Susitaikymo aikštė... Nenorėčiau, kad toje vietoje būtų įkurdinta santaikos palaikymo ministerija – kaip Maskvos Lubiankoj. Nepatiktų ir žalioji zona – kaip Bagdade.

Na, bet Susitaikymo departamentą – VSD – mes turime, visai šalia namų turiu ir žaliąją zoną – ten kyla ir leidžiasi kažkokie policininkų lėktuvai. Apsižiūrėjau – atrodo, lyg ir neturiu ką prarasti... Kažkas sakė – proletariatas neturi ko prarasti, išskyrus savo grandines. Tai gal tegul vilniečiai puošia savo miestą?

Super protingi politologai prognozuoja, kad krizė – tai ne nuosmukis, o šansas geriau susitvarkyti gyvenimą. O grožis juk valdo. Ne kartą buvau Paryžiuje ir galiu paliudyti, kad Bastilijos ir Susitaikymo aikštės labai gražios. Nežinau, ar Bastilijos aikštė gražesnė už pačią Bastiliją, bet Susitaikymo aikštė tikrai gražesnė už Luvrą. Manau, grožio bijoti nereikia. Todėl galiu tik džiaugtis, kad vilniečiai nori gražinti savo miestą.