Ekonominė krizė vis gilėja. Visame pasaulyje ji gimdo bedarbystę, paprastų darbuotojų atlyginimų sumažinimą ir, žinoma, protestus. Vienas ryškiausių pastarojo meto darbininkų protestų – Chersono pramonės įrangos gamyklos užėmimas. Pagrindinis ją užėmusių darbininkų reikalavimas – perduoti įmonę į valstybės rankas. Tikimasi, kad gamyklos nacionalizacija padės geriau realizuoti produktus ir išsaugos darbo vietas. Kai kuriems kairiųjų pažiūrų aktyvistams tokie reikalavimai galbūt yra „progresyvūs“, geriausiu atveju jų įgyvendinimas žada „10 kartų pakelti atlyginimus“, blogiausiu atveju jie reikštų „gamybos priemonių suvisuomeninimą“ ir „žingsnį socializmo link“.
Tačiau tokie kairieji iš tikrųjų nestoja nei „už darbininkus“, nei „prieš kapitalą“. Reikalaudami nacionalizuoti įmones, jie žengia koja kojon kaip tik su progresyvia buržuazija. Užtenka prisiminti valdančiųjų nuolat minimą „posūkio į kairę“ būtinybę, korporacinės žiniasklaidos juokelius apie „Marxo sugrįžimą“ ir išaugusius „Kapitalo“ tiražus. Oficialiems kairiesiems, arba „socialistams“, ši krizė – tai šventė, o „rinkos liberalams“ – tai dievo bausmė už TNK-BP, TVF, G8 ir kitas neoliberalias klejones.
„Socialistai“ džiūgauja, nes mano, jog neoliberalizmo epocha pasibaigė, jog atėjo jų eilė, jog istorija šiandien jų pusėje. Bet ši istorija juk vis dėlto yra kapitalistinės visuomenės istorija. Nacionalizacijos šalininkai „socialistai“ iš esmės palaiko tą patį liberalų mitą apie privačios ir valstybinės nuosavybės skirtumus bei tarpusavio kovą. Jie tik užima liberalams priešingas pozicijas. „Socialistai“ iš tikro negriauna kapitalistinės ekonomikos pamatų, priešingai, jie daro viską, kad juos išsaugotų – kad išlaikytų darbo našumą, 8 valandų darbo dieną ir į kalėjimus panašias gamyklas.
Reikalavimas nacionalizuoti gamyklas – tai ne darbininkų reikalavimas, paremtas konkrečiais materialiniais poreikiais. Nacionalizacijos šalininkai nori valdyti kapitalą vadovaudamiesi žmonių interesais, tačiau to padaryti neįmanoma – valstybė organiškai susijusi su visa kapitalistine sistema. Kapitalizmo sąlygomis suvisuomeninami tik nuostoliai, o pelnas visada privatizuojamas.
Chersono darbininkai kol kas kovoja prieš sistema, tačiau jų reikalavimą nacionalizuoti gamyklą tuojau pasičiups politinės partijos ir integruos jį į politinę sistemą. Kapitalo neįmanoma valdyti teisingai, tačiau dar blogiau jį atiduoti į valstybės rankas; vietoj to proletarai turėtų iškelti konkrečius reikalavimus – neatleisti darbuotojų, nemažinti algų, sutrumpinti darbo valandas ir pan. Mes negalime palaikyti tokių kovos būdų, kurie tik atitolina revoliuciją – tokiems būdams kaip tik priklauso ir tikėjimas gera valstybe. Napalaikome ir Chersono darbininkų, kurie ketina susideginti Maidane protesto vardan.
Komunizmas – tai ne valstybinis kapitalizmas, pakreiptas paprastų žmonių naudai. Komunos principu bus pagrįsti nauji visuomeniniai santykiai, kuriuos sukurs darbininkų sambūriai, tiesiogiai kovojantys prieš kapitalą.
Vertėjo pastaba: šio straipsnio autoriai – Rusijoje ir Baltarusijoje veikianti revoliucinių socialistų sąjunga СРС (Alliance of Revolutionary Socialists), pasisakanti už darbininkų saviorganizavimąsi ir komunizmą be valstybės.
