Seniai nerašiau laikraščiui. Ir staiga pratrūkau. Buvau paveiktas advokato Stanislavo Markelovo ir žurnalistės Anastasijos Baburovos žūties. Toks noras puikiai suprantamas, tačiau svarbiausia, kad šis įvykis buvo išsamiai aprašytas jau kitą dieną. Aš noriu kalbėti apie kitką. Viename straipsnyje Nastios pasirinkimas – o ji save laikė anarchiste – buvo pavadintas „marginaliu“. Štai tada panorau parašyti ką nors politiškai nekorektiško.
Kodėl anarchizmas – marginalus? Užaugau prie komunistų, kurie liaudies valdžios idėją, tiesos bei teisybės šioje žemėje idėją pavertė kraujo bala, melu, padaugintu iš melo ir seniokiško paskutiniųjų gyvenimo metų marazmo. Argi jie – ne istorijos atmatos, ne marginalai?! Mane apdovanojo medaliu „Už demokratijos gynybą“, kurio atsisakiau. Aš negyniau demokratijos. Gyniau savo orumą, savo laisvę.
Vėliau mačiau, kaip demokratai paeiliui prašiko ir laisvę, ir reformas, sugniuždė (paprasčiausiais mokesčiais) laisvąjį verslą ir aktyviai įsitraukė į šalies perdalijimą. Kas jie tada tokie? Argi ne marginalai?! Mačiau, kaip buvo stiprinama „Vieningosios Rusijos“ vertikalė. Į valdžią jie atėjo kaip rūpestingi šeimininkai, nuginė nuo lovio oligarchus ir pripuolė prie jo patys... Ir prisuko kranelius... Kad nė vienas niekšas... Tik jie... Nekalbu apie dabartinius opozicionierius – Ziuganovo šalininkus, LDPR, nacbolus... Atvėsęs garas, vakarykštės ambicijos, nėra apie ką nė kalbėti...
Nuo studentiškų metų laikau save anarchistu. Kažkaip prisiskaičiau, pataikiau į tradicijas: Lao Dzė, Tolstojus, Kropotkinas... Dabar man jau keturiasdešimt aštuoneri, tačiau kaip ir anksčiau manau, jog anarchizmas – gana rimtas pasirinkimas. Ne politinis. Žymiai gilesnis, archetipinis, grįstas ne logika, o jausmais – visiškos vidinės laisvės ir užaštrinto socialinio teisingumo pojūčiais.
Anarchizmą renkasi nepriklausomai mąstantys žmonės. Žinoma, būti laisvu ir mąstančiu žmogumi gali ir ne anarchistas. Mūsų laimei, pasaulis dieviškai įvairus. Tačiau laisvas ir laisvai mąstantis žmogus buvo ir lieka svarbiausiu valdžios oponentu, ypač vyraujant „vertikaliai“ imperinei valdžiai. Politinė anarchizmo programa išreiškiama vienu žodžiu –„saviorganizacija“. Ji puikiai suprantama fizikams, biologams, sinergetikos specialistams, tačiau visiškai pašalinta iš elektorato sąmonės, trokštančios „tvarkos“, „stiprios rankos“ ir kitų dalykų, nuo kurių prasideda fašizmas. Vadinasi, anarchistai veikia ne dabartinio politinio gyvenimo marginalijose (pažodžiui tai reikštų – paribiuose), o už ribos – priekyje.
Įvykdytos žmogžudystės – siaubingos. Nes mąstantis individas – ilgo ir itin virtuoziško selekcinio proceso rezultatas. O čia buvo nužudyti iškart du... Tokiomis akimirkomis apima baimė dėl šalies, kurioje gyvename. Už valdžios partiją, už jos ir FST pagimdytus politinius aktorius, vaidinančius liaudžiai spektaklį, kuris vadinamas „politiniu gyvenimu“. Už jų laisvės supratimą, kada 99 proc. laisva žiniasklaida tampa tik ypatingai cinišku žmonių kvailinimo instrumentu. Kada kiekvienas kelių inspektorius ir apskritai kiekvienas mentas vienu nepasitenkinimo šūksniu gali paversti menkysta bet kurį Rusijos Federacijos pilietį. Tikrai fašistinius valdžios ketinimus parodo ir kiekvienas „Nepritariančiųjų maršas“.
Man baisu dėl tokio „socialinio teisingumo“, kuriame gyvename. Saujelė oligarchų, pasidalinusių tarpusavyje šalies gamtos išteklius, Europoje perka nekilnojamąjį turtą ir futbolo komandas, o dauguma žmonių už Maskvos ribų neturi garantuotos teisės į darbą ir nesusilaukia bent kiek oresnio tokio darbo apmokėjimo. Kada lėlės „Barbės“, kurių suknelės papuoštos 44 nugudintais briliantais, parduodamos (ir perkamos!) už 100 000 dolerių, o ligonio išlaikymui mūsų apskrities ligoninėje per dieną skiriama nuo 50 iki 100 rublių. Kada valdininkai dalinasi namus „po milijoną eurų už dėžutę“ ir įtraukia į tokias „milijonų lenktynes“ visą naciją, kuri jau prarado (visiškai ar tik iš dalies?) elementarius darbo įgūdžius... Apie visa tai nekalbama. Ir niekam negėda. Ir net nebaisu.
Nes viskas pasikeis. jau greitai, po 10-15 metų. Kartą lankiausi mokykloje ir paklausiau vyresniųjų klasių moksleivių: „Kas padarys, kad būtų šakės jūsų kartai?“. „Jūsų karta!“ – atsklido guvus atsakymas. „Bet tokių dalykų niekada nedaro žmonės iš praeities – tik iš ateities“ – „Tada mūsų vaikai?“. – „Atvirai kalbant, sprendžiant pagal jūsų požiūrį į gyvenimą, jūsų poreikius ir nesugebėjimą mąstyti, šakės visiems bus nuo jūsų kartos – jūs surysite Žemę ir to netgi nepastebėsite“.
Pats pavojingiausias dalykas – tai smegenų spazmai ir traukuliai, sukelti valdžios troškimo išlikti, jos nesugebėjimo bent akies krašteliu pažvelgti į ateitį. Šiandien, ekonominės krizės įkarštyje, mes stebime įsivaizduojamo pasaulio pabaigą, subliuškusias vertybes ir jų kainas, kurios prieš tai buvo neregėtai išpūstos. Ir matome visiškai pasimetusią bei išsigandusią žmoniją. Mes matome, kaip bandydami išsiropšti iš krizės šio pasaulio galingieji vėl bando primesti įprastas savo vertybes, įprastą pasipelnymo ir resursų pasidalinimo strategiją. Visa tai jie bando primesti naujam globaliam Žemės planetos pasauliui, kuris daugiau nebenori gyventi pagal senus įstatymus.
Apie tai kalbėjo visi pažangesni tūkstantmečių ribos mąstytojai. Bet ar kas nors iš valdžios juos skaitė? Ar kas nors bent perbėgo klaviatūros mygtukais per Stanislavo Grofo – Vasilijaus Nalimovo – Fritjofo Capros – Nikitos Moisejevo knygas? Mentalinė rytdienos realybė skirsis nuo šiandieninės daug labiau nei šiandieninė nuo viduramžiškos. Svarbiausias kito tūkstantmečio klausimas bus – kaip sukurti ekologiškai stabilią ekonomiką, bendruomenes ir socialinius institutus? Jei nepavyks – šakės.
O jeigu pavyks? Tada pasikeis viskas, absoliučiai viskas: požiūris į Žemę, į visą gyvybę, į save kaip žmogišką būtybę, į savo misiją, į vartojimą, į turto dydį, į savo automobilį, į savo artimą, netgi jeigu jis – ne Kristus, o pabėgėlis iš ekologinę ir socialinę katastrofą patyrusios šalies. Visiškai kitokia taps ir valstybė: galbūt ji virs subtilia ir sudėtinga, daugiaaukšte, ekologiškai stabilia saviorganizasijos principu veikiančia gyva sistema.
Nepažįstu nė vieno anarchisto, kuriam reiktų visa tai aiškinti.
Nėra nė vieno valdžios atstovo, kuris tokiai vizijai pritartų.
Ką gi – laikas greitai bėga, tad ilgai laukti neteks. Bet dėl to ir gedžiu jūsų, mano nužudytasis broli ir mano seserie! Jūs – mąstantys gėlynai! Šlovinu jus milijonų akivaizdoje, kurie savanoriškai arba per prievartą atsisakė mąstymo dovanos!
Vasilijus Golovanovas (g. 1960) – rusų rašytojas ir žurnalistas. Baigė žurnalistiką Maskvos universitete, dirbo įvairiuose kultūriniuose laikraščiuose. Parašė keliolika vieną į kitą nepanašių knygų. 1997 m. išleido „Meninius Machno judėjimo tyrimus“, 2002 m. – kontraversiškai vertinamą „geopoetinę“ knygą „Sala, arba beprasmių kelionių pateisinimas“. Literatūriniuose sluoksniuose laikomas anarchistu ir alchemiku.
