ne - antram cernobyliui      Šiandienos Baltarusija – postsovietinė šalis, kurios teritorijoje įsigalėjo policinis savo forma bei neoliberalus savo esme režimas. Jau 14 metų valstybę valdo vienas ir tas pats žmogus – Aleksandras Lukašenka, savo valdymo pradžioje buvęs populistu, o dabar atvirai vykdants antisocialines reformas. Žodžio, spaudos, susirinkimų laisvė – visa tai negali būti pasakyta apie mūsų šalį. Šios pagrindinės vertybės yra suvaržytos, panašiai kaip ir politinė opozicija. Taikių demonstracijų išvaikymai, politiniai teismai, prevenciniai areštai – visa tai tapo Baltarusijos valstybės politinės praktikos norma.

alt

      Savo arogancija ir melu bei konstitucinių nuostatų nepaisymu valdžia jau kelis mėnesius provokavo žmones, ir sausio 16 dieną pagaliau prisiprašė - nepasitenkinimo votis pratrūko. Bet valdžiai to dar buvo maža – profsąjungų organizuotą mitingą policija savo iš anksto suplanuotais ir neblogai koordinuojamais veiksmais pavertė kruvinomis riaušėmis.

 

      Kaip viskas vyko? Kad būtų paprasčiau, pasinaudosiu “Lietuvos ryto” dienraščio pateikta chronologija, ją kiek pakomentuodamas.

policijos suviai      Į „Šiaulių krašto“ redakciją atėjęs pakruojietis, vienas įtariamųjų byloje dėl riaušių prie Seimo rūmų, išsakė savo nuomonę apie įvykius. Pasak Vilniuje uždarbiaujančio vyriškio, mitinguotojų minią išprovokavo specialiųjų pajėgų pareigūnų šūviai.

 

„Į mitingą iš Pakruojo nuvažiavom penkiese. Su kitais žmonėmis išreiškėm protestą prie Vyriausybės ir jau traukėm prie savo mašinos, kai išgirdom nebejauną moterį, tikriausiai pensininkę, šaukiant, kad prie Seimo šaudo žmones.

 

alt       Sausio 8 d. Liberalų sąjūdžio frakcijos nariai Dalia Kuodytė ir Vytautas Grubliauskas kreipėsi į VSD prašydami išsiaiškinti ar keturi tinklapiai, tarp kurių yra ir anarchija.lt, nepažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymų.

 

       „Pastaruoju metu vis dažniau pastebima gana pavojinga tendencija ir fiksuojami atvejai, kada interneto erdvėje atsiranda portalų, kuriuose skleidžiamas šmeižtas, neapykanta, sąmoningai klastojama Lietuvos istorija, juose niekinama Lietuvos valstybė. Apie tai liudija ir vis dažnėjantys į mus besikreipiančių Lietuvos piliečių skundai“, – sako D. Kuodytė.

ant keliu pries policija      Kiek pavėluoju į mitingo prie seimo pradžią. Jaučiasi, kad žmonių tikrai daug. Kol dairausi pažįstamų veidų, žiūriu, kad pradėjo lipdyti koloną. Kurį laiką judu su ja kartu. Paskui stabteliu kelkraštyje, kad galėčiau geriau apžiūrėti dalyvaujančius. Kas čia vyksta, klausia moteriškas balsas šone. Sakau, žmonės nepatenkinti valdžia ir mano, kad išrinkus kitą valdžią bus geriau. Dar persimetam keliomis frazėmis. Tai gal jūs anarchistas, paklausia nei iš šio, nei iš to. Nustebęs atsisuku. Senyva, paprastai, bet tvarkingai apsirengusi moteris. Na taip, sakau. Aš irgi anarchistė. Nieko nenoriu iš valdžios, sako, noriu, kad tik paliktų mane ramybėje. Šalia pritariamai linksi galva turbūt anūkė. Kolona jau beveik praėjo, pajudu ir aš. Atsisukęs dar pamatau, kaip abi pasuka į šoninę gatvę. Kiekvienam savo.

street riot      Vakar rašiau apie sausio tryliktosios susidūrimus Rygoje ir išsakiau savo argumentus, kodėl manau, kad tai buvo policijos provokacija. Šiandien norėčiau papasakot, ką galvoju apie riaušes apskritai. Kaži kodėl misliju, kad tai aktualu:)

 

Bet kuriose riaušėse dalyvauja nemažai asmenų, o jų siekiai ir motyvai būna įvairūs. Užvakarykščiame latvių mitinge be policijos provokatorių buvo ir civiliai apsirengusių policininkų, kurie „pridenginėjo” provokatorius, kad nebūtų pirma laiko nugesinti. Buvo „ne vietoj” atsidūrusių protestuotojų, kurie, norėdami išlikti padorūs ir išsaugoti savigarbą, turėjo veltis į riaušes bei susidūrimus su policija. Buvo žmonių, spontaniškai palaikiusių seną kairiųjų tradiciją – į valdžios smurtą atsakyti smurtu. Tai, kad valdžia savo išprovokuotų riaušių pagalba bando diskredituoti protesto judėjimą, nė trupučio nesumenkina jų pasiaukojimo.

a girl      Pakėliau nykštį vakar už tėvynainius! Kaip gražiai švepliai koveveikia Paleckį, ajajaj rėkia, kad „tu šikną Zuokui laižai!“ Negaliu, made my fuckin day. Nepaisant to, gražu žiūrėt, kaip žmonės mokosi riaušių meno. Kaip mentai sutrikę nežino ką daryt, kad drasūs pensai svaido gniūžtes ir pan. Blogai tik, kad žmonės nebuvo pasiruošę ašarinėms dujoms, nei kremo aplink akis, nei dujokaukių. Nu, bet aišku, ir dujos tai ne tokios, kaip čia, kurias kurvos nuo pirmos invazijos į Bagdadą su užrašu „expired“ paleidžia. Žodžiu, vistiek kažkaip sujaudinta ir su juoku stebėjau parlamento šturmą. Būčiau ir pati nuvėjus, jei namie būč buvus, vien už tai, kad knygininkus žagina.

Karlas riausese      Kas gali būti paprasčiau už riaušes? Bet atsiliepimai apie įvykius Rygoje vaizdžiai iliustruoja, kad komercinė žiniasklaida bei valdžios pilvakalbiai niekad nepraleidžia progos apsimesti, kad jiems tai – per daug sudėtingas reiškinys. Todėl jie linkę viską supaprastinti. Pirmiausia jiems per sunku riaušes suvokti kaip riaušes. Jie neriasi iš kailio norėdami riaušes pateikti kaip ką tik nori, tik ne riaušes, t.y. socialinio nepasitenkinimo raišką.

 

Dažniausiai, kaip ir vakarykščių įvykių Rygoje atveju, riaušės mums vaizduojamos kaip iš anksto surežisuotas ir aktorių atliktas spektaklis. Cituoju: „ ... Į jaunimo minią nepastebimai įsimaišė vidutinio amžiaus vyriškis, aktyviai vaidinęs smarkiai išgėrusį. Imituodamas agresyviai nusiteikusios publikos veiksmus ... . Įsiaudrinusi minia „lyg mostelėjus burtų lazdele“ patrukė prie parlamento pastato“.

juodasis kryzius      2009 m. sausio 16 d. prie LR Seimo policininkai išprovokavo stichines riaušes, kurių metu, viršydami įgaliojimus, galimai neteisėtai sulaikė daugiau nei 150 žmonių. Daugelis demonstrantų buvo apkaltinti nebūtais ir išgalvotais dalykais. Pagal nurodymus iš viršaus policija šiurkščiai pažeidinėjo žmogaus teises. Nukentėjusiems asmenims, neteisėtai sulaikytiems ir fiktyviai apkaltintiems Paryžiaus Sorbonos ir Londono teisės doktorantas S.T. nemokamai teikia profesionalias ir operatyvias teisines konsultacijas. Kreiptis el. paštu: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

wildcat

      Geriausiai žinoma tiesioginio veiksmo forma yra streikas, kai dirbantieji tiesiog palieka savo darbo vietas ir atsisako krauti pelną darbdaviui, kol bus išpildyti jų reikalavimai. Tokią taktiką renkasi biurokratinės profsąjungos, bet tai – vienas mažiausiai efektyvių būdų pasipriešinti bosui.

 

       Bosai, turėdami didelius finansinius rezervus, sugebės ilgiau iškęsti ilgai užsitęsusį streiką, nei dirbantieji. Daugeliu atveju, pasitelkę teismo orderius, jie užšaldo ar konfiskuoja profsąjungų streiko fondus. Blogiausia yra tai, kad ilgos pravaikštos tik suteikia bosui galimybę pakeisti streikuotojus streiklaužiais.

 alt      Interneto svetainėje frype.lt neseniai  patalpintas dainininko T. Sinickio kūrinio „Dek, parlamente“ garso įrašas. Anot autoriaus, kūrinys puikiai atspindi dabartinę piliečių nuotaiką ir iki pavasario turėtų tapti antruoju himnu (po „Trijų milijonų“).

 

      Kūrinys gimė gerokai ankščiau, bet tik dabar pasirodė tinkamiausias laikas jį „atiduoti liaudžiai“, - sako  T. Sinickis, o žurnalistų paklaustas, ar jo daina nekursto masių neteisėtiems veiklams, dainos autorius atsakė: „Čia yra tiesiog poezija. Negi T. Sinickio dainos paklausęs tūkstantis žmonių eis deginti parlamento? O argi pati valdžia nekursto tautos neapykantos? Jei aš esu „debilas“ direktorius, mano įmonė bankrutuoja, jei jie yra „debilai“ valdininkai, bankrutuos ir valstybė“.

atlaid saeimu      Nelli

 

      Galiu papasakoti kaip šių įvykių dalyvė. Mūsų „revoliucija“ žiniasklaidoje smarkiai išpučiama. Taip, šturmavo seimą, daužė langus, mėtė obuolius. Senamiestyje išdaužytos vitrinos, apiplėšta „balzamkės“ parduotuvė, apverstas mentų autobusas, suniokoti mentų automobiliai. Visa tai buvo, bet visus šiuos įvykius, kuriuos žiniasklaida pavadino „didžiulėmis riaušėmis“, surengė 100-150 žmonių, likusieji paprasčiausiai trynėsi po senamiestį ir dairėsi į šonus. Žiniasklaidos duomenimis, susirinko 10 tūkstančių, galiu pasakyti, kad panašiai ir buvo. Nudžiugino tai, kad buvo labai daug jaunimo ne iš Rygos, o iš kitų miestų.