Ką tik baigėsi LR Seimo rinkimai, tad šią savaitę Laisvajame universitete (LUNI) bus kalbama apie Lietuvos politinę padėtį, o LUNI svečiai šį kartą – kultūrologas bei politologas Vytautas Rubavičius ir filosofas, NK95 judėjimo iniciatorius Andrius Bielskis. Vytauto Rubavičiaus pranešime „Vaizduojamoji demokratija ir Lietuva“ bus pasakojama apie politinę Lietuvos santvarką, kurią pranešėjas vadina „valdoma demokratija“ ir „vaizduojamąja demokratija“. V. Rubavičius išdėstys ir Lietuvos politinio gyvenimo prognozes po šių Seimo rinkimų. Andrius Bielskis kalbės apie savo vadovaujamo judėjimo „Naujoji kairė 95“ (NK95) susikūrimo tikslus, kairiųjų vietą Lietuvos politiniame žemėlapyje ir Lietuvos politiką po rinkimų, kuri, lektoriaus nuomone, serga ideologine impotencija. Užsiėmimai vyks spalio 30 d. (ketvirtadienį), 17:30 val., galerijoje "Kairė-dešinė", Latako g. 3, Vilniuje.
Susipažinkite su lektorių paskaitų fragmentais:
Vytautas Rubavičius. VAIZDUOJAMOJI DEMOKRATIJA IR LIETUVA
Demokratijos esmė – laisvi piliečiai renka savo atstovus, kuriems suteikia teisę valdyti. Suprantama, valdoma laikantis tam tikrų taisyklių, taip pat vykdant prisiimtus įsipareigojimus. Tad galima teigti, jog demokratinėje sistemoje svarbiausi yra piliečiai ir jų valia, nuo kurios ir priklauso išrinktųjų valdžia. Kitas svarbus dalykas tas, kad išrinktieji valdo visą laiką atsižvelgdami į piliečių nuotaikas.
Kodėl Lietuvoje įtvirtintą politinę sistemą galima vadinti „valdoma demokratija“? Kadangi politinio elito branduolio išlikimas valdžioje nepriklauso nuo rinkimų rezultatų. Valdomai demokratijai gyvuoti padeda korupcinių ryšių tinklas ir politinis nomenklatūrinis mentalitetas, kuris būdingas visų politinių partijų vadovybei.
Buvusi komunistinė nomenklatūra pati kūrė sau reikalingą sistemą, kuri laiduotų jai kuo didesnę valdžią kuo ilgesniam laikui. Demokratijos sąlygomis turi veikti daugpartinė sistema. Tad imta kurti nomenklatūros atstovų partijas, kurios turėjo teikti rinkėjams pasirinkimo iliuziją. Piliečiai tik po ilgo laiko ėmė suprasti - kad ir kokia vyktų politinė kova, kad ir už kokius kandidatų sąrašus jie balsuotų, valdžioje išlieka nepakeičiamųjų būrelis, kuris ir pasidalina svarbiausius valstybės postus.
Nomenklatūros atstovai tapo daugelio partijų lyderiais arba vadovaujančiais būreliais. Be to, jie sugebėjo pajungti kitų partijų politikus. Nomenklatūra kūrė partinius klonus ir įtvirtino esminę, visų partijų gerai jaučiamą politinę priedermę – aptarnauti stambųjį kapitalą. Todėl visiškai dėsningai pagal visus socialinės rūpybos, kultūros, švietimo, mokslo ir sveikatos apsaugos finansavimo rodiklius bei šių sričių būklę Lietuva atsidūrė Europos Sąjungos užpakaly. Tačiau šitai galima vertinti ir kitaip – kaip žymų stambiojo kapitalo aptarnautojų ir patarnautojų laimėjimą. Tame laimėjime ženklus visų Lietuvos parlamentinių partijų indėlis.
Demokratinėje politinėje sistemoje valdžią sudaro valdančios ir opozicinės jėgos. Lietuvos sąlygomis visokiai opozicija save vadinančiai ar opozicijos funkcijas atliekančiai galiai būdingas tas pats nomenklatūrinis mentalitetas, išlikimo valdžioje instinktas ir siekis kuo geriau atlikti aptarnavimo funkciją, pelnant stambiojo kapitalo palankumą. Opozicija – nomenklatūrinio buvimo valdžioje būdas.
Politinio elito sutarimą dėl valdžios pobūdžio liudija nuosekliai rinkimuose įgyvendinamas partinio atstovavimo principas ir savivaldos teisių ribojimas. Savivalda yra ne žmonių savęs valdymo, o partinio nomenklatūrinio valdymo forma. Savivaldos rinkimuose dalyvauja tik partiniai kandidatai. Tiesa, kituose rinkimuose jau leista dalyvauti ir nepartiniams kandidatams, tačiau dar neaiškios jų (išsi)kėlimo sąlygos.
Politinio elito tikslas prieš rinkimus – partiniais jungimaisi bei skaidymaisi vaizduoti intensyvų politinį vyksmą ir siūlyti rinkėjams tam tikrus neva „naujų“ ar „atsinaujinusių“ politinių jėgų pavidalus. Pajutus, jog žmonių nepasitenkinimas valdžia bei politikais ima veržtis per kraštus – į sceną išmetama „nauja“ politinė jėga, viliojanti rinkėjus galimybe „kovoti“ ir „pakeisti“. Tų jėgų politiniais lyderiais tampa to paties politinio elito atstovai arba Rusijos energijos išteklių perpardavinėtojų statytiniai.
Vakarietiškos demokratijos šalyse visoms partijoms nepaprastai svarbūs yra ne tik ekonominiai dalykai, bet ir demokratijos plėtros, žmogaus teisių įtvirtinimo, realios savivaldos plėtimo klausimai. Nieko panašaus „valdomos demokratijos“ šalyse. Jokia Lietuvos partija nesiūlo įtvirtinti realios savivaldos principus, teisę piliečiui ginti teisme viešą interesą, demokratizuoti specialiąsias tarnybas, įteisinant galimybę piliečiui sužinoti, kokia apie jį yra sukaupta informacija ir teisme ginčyti jos teisingumą. O tokia teisė – esminis demokratinės sistemos bruožas...
Galima drąsiai teigti, jog tas pats politinio elito branduolys išliks valdžioje ir po būsimų Seimo rinkimų – matysime jau pabodusius nieko nauja nesugebančius pasakyti, jokiems strateginiams Lietuvos proveržio projektams niekaip neįsipareigojančius, tačiau europine gerove švytinčius sau šviesią ateitį užsitikrinusių politikų veidus.
Aiškinimai, jog dabartinė valstybės krizė ir kitokios bėdos kylančios iš „valstybės jaunumo“, yra vien gražūs ir esamą padėtį savaip teisinantys žodžiai. Esmė ta, kad kaip tik tokia valstybė ir tokia politinė korupcinė sistema buvo sąmoningai kuriama, nes tik tokia valstybė tenkina įvairių politinių, valdininkijos ir verslo grupių, taip pat tam tikrų socialinių sluoksnių interesus. Valstybė buvo kuriama tų interesų pagrindu ir laidavo nepaprastai spartų suinteresuotų grupių turtėjimą bei didžiausią Europos Sąjungoje socialinę atskirtį. Juk ir šiuo metu esamas valstybės būvis kai kam yra tiesiog aukso kasyklos.
Atgavus nepriklausomybę buvo įsteigti demokratinės valstybės instituciniai „rėmai“, tačiau politinis elitas nesiėmė kasdienės demokratijos kūrimo ir demokratijos principų įtvirtinimo darbo. Politinė korupcinė sistema ir negali būti demokratiška – vaizduodama demokratiją partijų veikla, rinkimais, žodžio laisve, ji visomis išgalėmis stengiasi, kad visuomenė neįgautų realios politinės galios. Realios politinės galios visuomenė įgauna tik plėsdama savivaldos sritį ir tvirtindama teisingumą įgyvendinančią teisėsaugos sistemą. Visos mūsų politinės partijos priešinosi savivaldos plėtrai, kuri įmanoma tik nepartinių ir partinių kandidatų varžymosi pagrindu. Visi suvokia, jog pilietinės visuomenės saviugda neįmanoma, jei neįtvirtinamos galimybės piliečiams teismuose ginti viešą interesą, tačiau juk viskas buvo ir yra daroma tam, kad piliečiai nė negalvotų apie viešą – kaimynų ir valstybės – interesą, juolab apie jo gynimą.
Jei pripažįstame, kad sukurtoji politinė sistema yra nedemokratiška, tai nėra prasmės kalbėti apie krizę. Kadangi ta sistema yra politinio, valdininkijos ir verslo grupių interesų išraiška, todėl jos niekaip nepavyks pakeisti tų elitų sugalvotais „patobulinimais“. Reikia ne tobulinti nedemokratinę politinę sistemą, o imtis kurti demokratinę, kitaip tariant, parodomajai demokratijai suteikti realios demokratijos turinį. Simptomiška, jog nei prezidentas, nei politikos apžvalgininkai nė žodeliu neužsimena apie vienintelį būdą išeiti iš krizės (jei pripažįstame ją esant) – demokratizuoti valstybės valdymą ir visuomenę. Kodėl? Todėl, kad esminė demokratizavimo prielaida – savivaldos plėtimas, žmogaus teisių viršenybės įtvirtinimas, visuomenės interesų gynimas, o kaip tik šitų dalykų „stiprinti“ ir nenorima. Juk jei plečiama savivalda, tai stiprėja pilietinė visuomenė, vadinasi, visuomenė perima iš politinio, valdininkijos elito ir verslo grupių dalį politinės galios. Lietuvoje toks demokratizavimas negeidžiamas.
Demokratija nesukuriama vienu ypu – ji kuriama kasdieniu darbu. Demokratijos visada per mažai, kad būtų galima sustoti ir atsipūsti. Ypač sunku pradėti galvoti apie demokratiją, kai politinis elitas jau beveik dvi dešimtis metų kuria demokratiją vaizduojančią nedemokratinę sistemą, kuri persmelkta korupcijos, visuomenės interesų ir žmogaus teisių menkinimo, taip pat didžiulės socialinės atskirties. Nepasitikėjimas tokia valstybe ir ją nusavinusia valdžia – vienintelė, sakytume, racionali visuomenės nuostata tokios valstybės ir valdžios atžvilgiu, rodanti, jog visuomenė dar išlaiko sveikos nuovokos likučius. Juk visuomenė ir turi nepasitikėti korupcine, visuomenės negerbiančia politine sistema, jos institucijomis ir tą sistemą savo kasdieniu pasiaukojamu korupciniu darbu tvirtinančiu politiniu bei aukštosios valdininkijos elitu.
Andrius Bielskis. KAIRIŲJŲ PROBLEMOS PO SEIMO RINKIMŲ
Naujoji kairė pirmiausia yra neformalus intelektualinis, o ne politinis (siaurąja prasme) judėjimas. Tačiau tai nereiškia, kad politika Naujajai kairei nėra svarbi. Politika šiame kontekste yra suprantama kur kas plačiau, nei politiką supranta tūlas Lietuvos parlamentaras ar kitas partinis funkcionierius. Politika nėra tik dalyvavimas partinėje veikloje siekiant laimėti rinkimus tam, kad patektum į tautos išrinktųjų tarpą ir tam, kad vėliau sėkmingai galėtum nieko neveikti parlamente ar kitoje Lietuvos Respublikos valdžios institucijoje. Kai kurių liberalų priekaištai, kad Naujoji kairė yra bailių pulkas, nes nedrįsta eiti į „tikrąją“ politiką, yra mažų mažiausiai juokingas. Naujosios kairės privalumas yra kaip tik tame, kad politika pirmiausia yra suprantama kaip idėjų sklaidos laukas bei siekis kurti bendrąsias gėrio struktūras, o ne merkantilinis galios žaidimas, už kurio visuomet slypi pinigų ir kapitalo svertai. Politika yra pirmiausia diskursyvinė veikla, kuriai idėjų generacija yra svarbiausias jos komponentas. Tad keisti sustabarėjusį visuomenės mąstymą, mąstymą, kuris sąmoningai ar nesąmoningai pateisina dar laibiau sustabarėjusias bei korumpuotas socialines praktikas ir institucijas, yra politinė veikla par excellence.
Jei tradicinės kairiosios partijos ir judėjimai Europoje palaipsniui pasislinko į centrą, tai Lietuvoje LSDP savo ekonomine politika tapo grubiausiam neoliberalizmui atstovaujanti politinė jėga. Šia prasme Lietuvos atvejis nėra jau toks unikalus Europos partinės sistemos kontekste. Skirtumas tik tas, jog neoliberalios reformos Lietuvoje buvo vykdomos ciniškų, o ne ideologinių sumetimų skatinamos ir, vadinasi, jos buvo vykdomos aiškiai nesuvokiant šių reformų ideologinio reikšmingumo.
Lietuvoje senąją kairę geriausiai reprezentuoja tokios asmenybės kaip Arvydas Akstinavičius, Justas Paleckis, Aloyzas Sakalas ir kiti vyresniosios kartos į tradicinę socialdemokratiją orientuoti politikai. LSDS su Arvydu Akstinavičium priešaky nuolat apeliuoja į šimtametę Lietuvos socialdemokratinės politikos tradiciją, iškeldami Stepono Kairio autoritetą. Jie monotoniškai kartoja tai, kad reprezentuoja „tikrąją“ kairę, cituodami pasenusią ir XXI a. socialinę realybę neatitinkančią retoriką. Pavyzdžiui, dažnai teigiama, kad „tai, kas gera Lietuvai, turi būti gera ir socialdemokratams“.
Didžiajai daugumai Europos kairiųjų intelektualų Sovietų Sąjungos subyrėjimas buvo sveikintinas istorinis įvykis, tačiau jis tuo pačiu reiškė ir realios, kad ir kokia ji bebuvo, alternatyvos kapitalizmui sunykimą. Dar daugiau, nerealistiniai bandymai forsuoti pajamų perskirstymą didelių mokesčių bei plataus viešojo sektoriaus dėka 10 dešimtmečio viduryje taip pat stipriai sudrebino europietiškosios kairės tapatybę. Pastaraisiais metais netgi kairiausiai nusiteikę politikai bei politinių programų kūrėjai vis labiau ima atsižvelgti į ekonominę realybę, t.y. būtinybę garantuoti stabilų ir ilgalaikį ekonomikos augimą tam, kad būtų galima vykdyti teisingumu bei lygiomis galimybėmis grįstą socialinę politiką. Ekonominis racionalizmas ėmė valdyti ir kairiuosius politikus bei intelektualus.
Į visus šiuos pokyčius yra svarbu atsižvelgti tam, kad geriau suprastumėme iššūkius kairiosios pozicijos formavimuisi Lietuvoje. Šia prasme naujoji kairė reikštų įsisąmoninimą, kad šiuolaikinė Europa, tame tarpe ir mes patys, gyvename XXI a. poindustrinėje visuomenėje, kurioje svarbiausias individų tapatybės elementas nebėra socialinė klasė (nepaisant to, kad ji yra ir bus svarbi), bet socialiai konstruojamos bei lokalizuotos kultūrinės reikšmės. Kaip tik todėl Naujajai kairei 95 yra toks svarbus žmogaus teisių diskursas, siekiantis užtikrinti skirtingų individų ir jų grupių teises. Įvairių kultūrinių, religinių bei seksualinių mažumų gynimas yra esmiškas šiandienos europietiškam kairiajam kalbėjimui, todėl tokie teiginiai, kaip homoseksualų radikalizmo gynimas kompromituoja europietiškas kairiąsias vertybes, yra visiškas nesusipratimas.
Nemanau, kad Vakarų Europos kairės likimas yra neišvengiamybė Lietuvos naujajai kairei. Lietuvos politinės raidos ypatumai – profesinių sąjungų judėjimo nebuvimas, viena vertus, bei laipsniškas įsisąmoninimas, kad jis yra neišvengiamas – teikia vilčių, kad vieną dieną dirbančiuosius ginančios profsąjungos ims vaidinti labai svarbų vaidmenį. Šia prasme Vakarų Europoje ir Lietuvoje vyksta iš dalies priešingi procesai – Vakarų Europoje darbo judėjimas sunyko, tuo tarpu Lietuvoje jis formuojasi ir visiškai tikėtina, kad ilgainiui ims vaidinti vis svarbesnį vaidmenį. Mano nuomone, Lietuvos naujieji kairieji turi kur kas daugiau galimybių tai padaryti nei Vakarų europiečiai.
Šiandien Lietuvoje vyrauja politika be idėjų ir tikslų. Vardan banalios Seimo ar savivaldybės kėdės mūsų tūlas politikierius bėga iš vienos partijos į kitą, eina į koalicijas su bet kuo ir bet kada. Pavyzdys čia galėtų būti kad ir mažumos vyriausybė bei per ilgai užsitęsusi konservatorių ir socialdemokratų draugystė. Juk vertinant ją tradicinės europietiškos politikos prasme tokia politika yra nesuvokiama anomalija. Ar būtų įmanoma koalicija tarp socialdemokratų ir konservatorių, sakykime, Italijoje ar kitoje Vakarų Europos šalyje? Vargu, nes jokia save gerbianti socialdemokratų partija neitų į koaliciją su savo didžiausiais ideologiniais priešininkais konservatoriais.
Žinoma, situacija Lietuvoje yra specifinė, nes pagrindinė pastarųjų kelių metų pseudo ideologinė skirtis buvo ir tebėra tradicinės partijos prieš populistines partijas. Nuo pat Pakso apkaltos Lietuvos „tradicinės“ partijos ilgainiui ėmė save priešinti populistiniams Rolando Pakso ir Viktoro Uspaskich politiniams dariniams, teigdamos, kad tik jos vienintelės yra „tikrųjų“ politinių vertybių ir tradicijų nešėjos.
Tačiau šiandien tuo galima labai stipriai abejoti pirmiausia dėl to, kad kaip tik tradicinių europietiškų moralinių ir politinių vertybių nebuvimas Lietuvos parlamentinėje politikoje ir lėmė populistų įsitvirtinimą. Arba kitaip tariant, tradicinių partijų impotencija ir cinizmas paskatino, kad didelė dalis labiausiai vargstančių žmonių pasirinko populistus.
Kokių tuomet vertybių labiausiai reikėtų ir kodėl nūdienos Lietuvos politika atrodo tokia apgailėtina? Visų pirma, skirtis tarp orientacijos į Rytus ir į Vakarus, į „komunistinę praeitį“ ir „kapitalistinę ateitį“ šiandien yra seniai pasenusi ir mažai reikšminga. Tai byloja kad ir tas faktas, jog Lietuva 2004 metais referendume dėl narystės Europos Sąjungoje vienareikšmiškai pasisakė už, taip išreikšdama savo „provakarietišką“ orientaciją. Šis pozicijos pareiškimas buvo toks nedviprasmis ir akivaizdus, kad britų bulvarinis laikraštis „The Sun“, komentuodamas referendumų rezultatus, lakoniškai pareiškė, kad Lietuva yra labiausiai „pro-vakarietiška“ visuomenė visoje Rytų Europoje.
Šiandien politinėms partijoms tikslingiausia būtų grįžti prie Karlo Markso kažkada suformuluotos darbo ir kapitalo interesų priešstatos. Be abejo, Karlas Marksas yra itin nemalonus provincialiam lietuviškam mąstymui. Mes vis dar galvojame, kad visa, ką Marksas yra kada rašęs, kalbėjęs ir galvojęs, yra niekinga ideologija ir didžiausias melas. Ši marksofobija tampa ypač juokinga paskaičius krūvą verslo etikos vadovėlių. Net ir pačiuose dešiniausiuose amerikietiškuose verslo etikos vadovėliuose rasime bent po skyrių paskirtą Markso politinei ekonomijai. Karlas Marksas klydo ir turi būti kritikuojamas dėl daugelio priežasčių. Tačiau jis neklydo, teigdamas, jog kapitalistinėje visuomenėje visuomet egzistuos fundamentalus darbo ir kapitalo interesų konfliktas. Kaip tik šis konfliktas nuo pat XIX a. vidurio formavo Europos parlamentinę politiką.
Europos socialdemokratijos tradicija, susiformavusi Antrojo internacionalo metu, suvokė savo pagrindinį politinį tikslą kaip sistemišką darbo žmonių interesų gynimą. O ginti iš tikrųjų buvo ką: 16 valandų per dieną dirbančius vaikus, gyvuliškuose barakuose gyvenančius vyrus ir moteris, žmones už grašius dirbančius Silezijos anglies kasyklose ar Mančesterio tekstilės fabrikuose. Ir reikia pasakyti, kad kaip tik organizuoto darbo/profsąjunginio judėjimo dėka šiandien mes, europiečiai, turime tokias gyvenimo ir darbo sąlygas, kurių neturėjo mūsų protėviai – 8 valandų darbo dieną, kurią beje mūsų mylimieji pramoninkai nori ženkliai padidinti, civilinius kodeksus, kurie reguliuoja, kaip darbdavys gali elgtis su savo darbuotojais, teisę į apmokamas atostogas, išeitines pašalpas, teisę sirgti ir būti neišmestam, teisę į darbą ir orumą atitinkantį atlyginimą ir pan. Tačiau ar mes Lietuvoje iš tikrųjų turime šias teises? Darbą ir orumą atitinkantį atlyginimą? Kai kurie iš mūsų taip. Bet ką pasakytų mokytojai, universitetų dėstytojai, ligoninių ir poliklinikų gydytojai, žemiausio rango vadybininkai, gamybos sektoriaus darbininkai ar policininkai? Kodėl tuomet Lietuvos socialdemokratai nesugeba įžvelgti, kad kaip tik pirmiausia jie turėtų imti ginti dirbančių žmonių interesus ir teises?
Tačiau liūdniausia yra tai, kad mes iki šiol nesuvokiame, jog pirmiausia patys turime imti ginti savo interesus, ginti juos kolektyviai. Aktyviai burtis į profesines gildijas tam, kad galėtumėme spausti kapitalą (ir visai nesvarbu valstybinį ar privatų), kuris turi vienintelį tikslą, t.y. iracionalų siekį didinti save, ir kuris visuomet ieškos teisinių, moralinių ir kitų spragų kaip minimaliais kaštais pareikalauti iš mūsų daugiau nei galime duoti.
Daugiau info: www.luni.lt
LUNI iniciatyvinė grupė
2008 10 28
