Prancūzė Corinne Maier - feministė, ekonomistė ir rašytoja - 2004 m. parašė knygą „Bonjour paresse“ („Sveika, tinginyste“), kurią 2005 m. lietuviškai išleido „Tyto alba“. Ši tikrai anarchostinė knyga 2004 m. tapo Europos verslo litaratūros sensacija ir sumušė visus tokios literatūros pardavimo rekordus Prancūzijoje bei Vokietijoje. Corinne Maier dirba puse etato - valstybinėje Prancūzijos elektros tinklų įmonėje (Electricite de France - EDF), tačiau daugiausia laiko skiria psichoanalizei ir rašymui. 2007 m. dviejų vaikų motina parašė kitą sensacingą bestselerį, griaunantį klasikinį idilišką motinos įvaizdį - „Be vaikų“ („No Kid“). Šioje knygoje ji drąsiai teigia, kad šiuolaikinėje visuomenėje vaikai paversti fetišu ir gyventi trukdančiu socialiniu konstruktu. „Man būtų geriau, jei neturėčiau vaikų“, - sako motina feiministė Corinne Maier.
Jūsų dėmesiui pateikiame trumpą informaciją apie abi knygas: vienos - anotaciją, kitos - interviu su autore.
„Sveika, tinginyste“ pagaliau pasako tiesą. O ji štai kokia: niekas nebetiki didelėmis įmonėmis. Dabar vidutiniai darbuotojai, mechanizmo sraigteliai, šnekantys juokingu žargonu, laukia tik vieno dalyko: užmokesčio mėnesio pabaigoje. Tai ką daryti? Būtent – nieko! - tvirtina ši knyga. Būkim neveiklūs individualistai, laukim, kol viskas sugrius ir atsiras nauja visuomenė, kurioje kiekvienas puoselės savo daržą ir išsaugos šalutinį užsiėmimą didelėje organizacijoje, kad gautų algą. Ši knyga – tai ypatingas niūrokas terapinės paskirties efletas (esė-pamfletas).
„Niekados nedirbkite“, - teigė filosofas situacionistas Guy Debord'as. Nuostabus, bet sunkiai įgyvendinamas pasiūlymas. Taigi daugelis dirba įmonėse; jose, ypač didelėse, niekados nebuvo darbų stygiaus. Įmonė – tai paslaptingas pasaulis, kuriuo domimasi. Argi ši tema turi būti tabu? Pakalbėkime apie įmones nors kartą neveidmainiaudami, ir ne medine kalba.
Dėmesio, dėmesio, didelių bendrovių tarnautojai! Šios provokuojančios knygos tikslas – jus „demoralizuoti“, kitaip sakant, padaryti amoralius. Ji padės jums išmokti pajungti sau įmonę, kurioje dirbate ir iki šiol būtent jai skiriate jėgas. Knyga paaiškins, kodėl turite stengtis kuo mažiau dirbti ir kaip neišsiduodami galite blokuoti jos veiklą iš vidaus.
Ar „Sveika, tinginyste“ – ciniška knyga? Be abejo, taip, bet ir įmonė – ne humanizmo lopšys! Ji visai netrokšta jums gera ir negerbia savo pačios liaupsinamų vertybių. Įrodymas – kupinas finansinių skandalų mūsų gyvenimas ir daugybė kuriamų socialinių planų. Įmonė – taip pat ir ne malonumų vieta. Vienintelis malonumas – iš jos pasišaipyti. Taip ir darysime.
***Savo knygoje „No Kid“ vaikus vaizduojate kaip monstrus, meilės žudikus, užprogramuotą nusivylimą ir bereikalingą apkrovą. Ar Jūs nekenčiate vaikų?
Corinne Maier: Sakykime taip: aš nekenčiu visuomenėje dominuojančio diskurso vaikų atžvilgiu. To laimingos šeimos paveikslo, kuriuo nuolat naudojasi politikai. Turime vieną kartą sąžiningai paklausti: ar moterys iš tiesų nori turėti vaikų? Ar tiesiog formuojamas įvaizdis, kad jos to nori?
Taigi, prieš vaikus Jūs nesate nusiteikusi?
Ne. Bent jau ne daugiau nei kiti suaugusieji.
Nesate labai didelė žmonių mylėtoja?
Jūs man taip sakote, nes aš kalbu apie nepatogią tiesą. Žinau, jog būdamos moterys mes tiesiog privalome sakyti, jog turėti vaikų yra puiku, o motinystė yra didžiausia laimė. Tačiau yra tokių, kurios kartais pagalvoja: tas nuolatinis bliovimas mane nervina. Vien dėl to, kad aš apie tai rašau, nesu mizantropė. Aš tiesiog matau, jog daugelis tėvų su savo vaikais elgiasi absurdiškai vien dėl to, jog mano, kad visuomenė to iš jų laukia.
Tikriausiai Jūs kartu su savo vaikais taip pat užsiimate visokiais beprasmiškais dalykais?
Aš manau, jog kiekvienas gali rinktis tai, ko jis nori. Tačiau mano teisė - pasakyti, kas man atrodo juokinga.
O kas Jums atrodo juokinga?
Kad tas šeimos „turtas“ taip šlovinamas. Nereikia savęs apgaudinėti: kiekvienoje šeimoje yra įtampos, pavydo, negatyvių jausmų. Viskas nėra taip, kaip skalbimo miltelių reklamoje. Motinas, kurios dirba ir augina vaikus, sieja vienas dalykas: jos yra pavargusios. Visiškas melas, jog galima lengvai suderinti darbą ir šeimą.
Tačiau ekonomistai ir politikai tvirtina priešingai.
Nes jie suinteresuoti, kad didėtų vartojimas bei būtų išlaikomas nacionalinis identitetas. Tuo tarpu moterys jiems mažiausiai rūpi.
Savo knygoje Jūs drąsiai prisipažįstate, jog mieliau rinktumėtės gyvenimą be vaikų. Ar Jūsų pačios vaikai jau skaitė tai?
Aš jiems siūliau paskaityti, bet jie nesusidomėjo. Mano dukrai yra 12, o sūnui – 14 metų. Jie skaito kitokias knygas, fantasy ir pan. Tačiau mes apie tai kalbėjomės, ir jie supranta, kad tai, ką rašau, nėra nukreipta prieš juos.
Tai prieš ką tuomet?
Prieš vaiką kaip socialinį konstruktą. Aš lieku prie savo įsitikinimų, jog apie vaikus nėra ko pernelyg šokinėti. Nesirūpinu, ar jie atliko namų darbus. Manau, kad jie tai gali padaryti ir be mano rūpesčių. Tačiau nereiškia, kad aš jų neprižiūriu. Mano vaikai yra sveiki ir protingi.
Viename knygos skyriuje rašote, jog skėlėte savo sūnui antausį vien dėl to, kad po ranka nebuvo plaktuko.
Taip padariau todėl, kad jis triukšmingai lakstė po miesto biblioteką. Tačiau ta dalis apie plaktuką tiesiog literatūrinė provokacija.
Savo provokacijomis jau esate pagarsėjusi. Ankstesnėje knygoje „Sveika, tinginye“ Jūs aprašote, kaip kapitalistai verčia mus dirbti.
Taip, savo knygomis aš bandau griauti įsitvirtinusį socialinį neteisingumą. Ir su darbu bei valstybės gyvenimu susijusiose srityse mes tikime tuo, kuo mus verčia tikėti politikai. Savo naujausiame projekte „Elgesio vadovas islamo invazijos metu“ aš užsipuolu Prancūzijos musulmonus.
Ar nebijote, jog musulmonai ne taip supratingai reaguos į Jūsų juokus kaip motinos?
Aš daugiau rašau ne apie musulmonus, bet apie Prancūzijos santykį su jais. Manau, musulmonai tai supras. Beje, iš mamų esu gavusi daug pritariančių, padrąsinančių laiškų.
O kaltinančių?
Buvo pora ir tokių. O taip, netgi labai daug.
Kalbino Charlotte Frank, „Sueddeutsche Zeitung“
Parengė dp
2008 10 29
