Neseniai teko dalyvauti įdomiame pokalbyje. Prisiminėme prieš dešimtmetį vykusią krizę. Vienas draugas prisipažino, kad tada likęs be darbo, jis dienų dienas sėdėjo balkone ir stebėjo šaligatvį, kuriuo į darbą skubėjo tie, kuriems labiau pasisekė. Rūkė per pusę supjaustytą „Primą” (taip užtekdavo ilgesbiam laikui, o nuorūkos jam šlykščios), gėrė pigiausią tirpią kavą ir tyliai nekentė tų, skubėjusių į darbą.
„Būčiau turėjęs po ranka kulkosvaidį, – nusišiepė pasakotojas, – nežinau... Jausmas iš tikrųjų nekoks”. Beje, priverstinio nedarbo laikas jam buvo naudingas –, viskas pakrypo palankia linkme: jis ėmė lakytis AA susirinkimuose, metė gerti, rado laiko apmąstyti savo gyvenimui, sutvarkyti pašlijusius santykius su žmona, o paskui viskas kažkaip stojo į normalias vėžes. Baigėsi ir krizė.
Apskritai bedarbystė – gana banali ir įprasta „laisvam pasauliui”, kuriam priklausome štai jau dvidešimt metų. Nors daugelis kažkodėl taip ir nepajėgė prie jos priprasti, todėl suvokia bedarbystę kaip asmeninę dramą. Teisė į darbą, kuri buvo užtikrinta tarybiniams žmonėms, yra, neslėpsiu, labai patraukli idėja, o didelei žemės rutulio daliai – tikra utopija. Tačiau ji turėjo ir išvirkščiąją pusę – „straipsnį” už veltėdžiavimą su visiškai realia įkalinimo bausme tiems, kurie tapo „bedarbiais” savo valia. Dabar padėtis priešinga – galima bimbinėti nebaudžiamam, valstybė pasiruošusi netgi truputį primokėti priverstinai veltėdžiaujantiems...
Skirtingai nuo savo likimo draugo, kuri tapo bedarbiu dėl ankstesnės krizės, aš, pavyzdžiui, ryte skubantiems į darbą jaučiu visai kitus jausmus. Žiūrėdamas į gatve lekiančias mašinas aš nuoširdžiai nesuvokiu, kodėl visiems tiems žmonėms reikia taip skubėti? Ką jie tokio naudingo daro, kas leistų pateisinti kamščius, statistiškai neišvengiamas avarijas ir aukas keliuose? Man atrodo, kad jei 80 % jų pasiliktų namuose, žmonija tik laimėtų, bent jau ekologine prasme – vien dėl to, kad sumažėtų atmosferos tarša.
Pagalvojus, kiek gamybinių pajėgumų, žmogaus darbo valandų ir elektros energijos kilovatų kasdien sunaudojama vien tam, kas pasitarnauja žmogaus gyvenimo ir jo aplinkos griovimui, būtų galima padaryti išvadą, kad bedarbystė kai kuriose pramonės šakose nėra blogai. Visi tie žmonės, gaminantys beprotiškus alkoholio, cigarečių, ginklų ir pan. kiekius, kurių gamybos apimtis diktuoja tik rinkos kapitalizmo godumas, pasitarnautų žmonijai užsiimdami kuo nors kitu arba tiesiog nustotų naikinti Amazonės tropinius miškus plėsdami ganyklas mėsos karteliams, tiekiantiems žaliavą daug cholesterolio turinčiam greitam maistui.
Kur jau ten, mes gi žinome, kad kai kuriose šalyse prekyba narkotikais ir prostitucija užsiima jei ne visi, tai didesnė gyventojų dalis. Kitas reikalas, kad žmonės, dirbantys tose objektyviai žmonijai kenkiančiose sferose, dažniausiai yra geri žmonės, nenorintys niekam blogo, jiems paprasčiausiai reikia kur nors dirbti, kad galėtų gyventi ir išmaitinti savo šeimas.
Kaip matome, visuomenei iškilusi problema yra kur kas sudėtingesnė nei užimtumo užtikrinimas. Reikia, kad užimtumas būtų visuomenei naudingas. Tikslinga bent sumažinti „žalingą” užimtumą, perorientuojant dirbančiuosius gaminti visuomenei naudingas prekes bei paslaugas. Jeigu visuomenė nesubrendo tokiai užduočiai dabar, anksčiau ar vėliau ją spręsti vis dėlto teks, nors ir kitame vystymosi lygmenyje (žinoma, jeigu ji subręs anksčiau ir nespės susinaikinti).
Žvelgdamas į tūkstančius automobilių, kainuojančių daugiau nei 10 tūkst. JAV dolerių, gabenančių po vieną žmogų per visą miestą į biurą, kur jis arba ji sėdės visą dieną už stalo prie kompiuterio ir telefono, suvoki, kad mes, žmonės, vis dar labai išlaidūs. Man gali paprieštarauti, kad išlaidumas ir yra jei ne progreso, tai bent jau šiuolaikinės pramonės ir visos pasaulio ekonomikos variklis. Bet vis dėlto – negi pasaulyje, kuriame dešimtys milijonų žmonių miršta iš bado, mes negalime geriau panaudoti savo neatsinaujinančius išteklius, o tik švaistyti juos pavėjui ir paskui kvėpuoti užterštu oru?
Iš tikrųjų, nedidelės investicijos, užtikrinančios internetinę prieigą ir sujungiančios tarpusavyje toli viena nuo kitos esančias darbo vietas (ryšių technologijos, įskaitant ir lelefonines konferencijas, dabar beveik nemokamos ir privatiems vartotojams), galėtų sutaupyti ir darbdaviams, ir darbuotojams daugybę milijardų biurų nuomai bei transportui skiriamų išlaidų. Jau nekalbant apie patį brangiausią išteklį – laiką. Man, pavyzdžiui, įsitraukti į darbą ryte pakanka dešimties minučių (ir tai tik todėl, kad senas kompiuteris ilgai kraunasi). Tam kad produktyviai dirbčiau, man visai nereikia „Armani” kostiumo. Mano darbo kokybė nesusijusi su mano rūbų kaina. Tiesą sakant, aš galiu dirbti vienais apatiniais, ir rezultatas vis tiek bus geras!
Jau puismetį nesinaudoju automobiliu (nors man jo prireiks kelionėms į užmiesčio sodą). Už pinigus, sutaupytus per tą laiką, nusipirkau porą kalnų dviračių, pačiūžas abiem sezonams ir daugybę malonių smulkmenų, kurių teikiami malonumai yra patys įvairiausi! Taip, man teko išmokti naudotis visuomeniniu transportu, bet tai ne taip jau ir baisu – kelionės užtrunka ne ką ilgiau, bet užtai jos pigesnės ir nesusijusios su parkavimosi rūpesčiais, autoinspekcija bei kitokiais nemalonumais.
Štai jau pusmetis, kaip aš bedarbis, ir kasdien įžvelgiu vis daugiau privalumų. Tiksliau tariant, atrandu bedarbystėje naujų malonių pusių. Ir noriu pasidalinti jomis su draugais.
Taigi. Nebereikia keltis su tamsa, kad mieguistas trenktumeisi kažinkur ir virškintum greitai susikimštus „pusryčius” tokių pat nelaimėlių minioje. Vakare, pasibaigus darbo dienai, praleistai ariant svetimiems žmonėms, nebereikia grįžti 2-3 valandoms namo, kad pagyventum vadinamąjį „savo gyvenimą”. Nors galiu ginčytis, kad tu daug atiduotum, kad vėl galėtum įsilieti į tą minią. Tokį norą tau diktuoja baimė, mano drauge, amžina žmogaus baimė prieš bado mirties pavojų. Bet tai, kas įprasta urviniam žmogui, sutikite, atrodo keistai išsilavinusiam šių dienų žmogui. Bado mirties pavojus šiandien kažin ar aktualus.
Tu pasimetęs, nežinai kaip toliau gyventi. Ką daryti su visu tuo ant galvos nukritusiu laisvalaikiu. Man atrodo, kad problema žymiai didesnė. Daugelis žmonių nežino kaip tvarkyti savo gyvenimą ir nori, kad sprendimus už juos priimtų kas nors kitas, kad ir darbdaviai.
Atsiradęs laisvas laikas – rimta bedarbio problema. Ericas Berne mano, kad laiko paskirstymas yra pagrindinė žmonijos problema, ir aš su juo sutinku. Tai panašu į kesoninę ligą. Išmuštas iš įprasto grafiko „kelionė į darbą – darbas – kelionė iš darbo – namai – ačiū dievui išeiginės”, bedarbis jaučiasi kaip žuvis, išmesta iš jos stichijos, – kvailai ir bejėgiškai. Todėl priverstiniam bedarbiui pirmiausia reikia sugalvoti, kuo užsiimti, kad neišprotėtų. Galima susikurti planą ar ką nors panašaus. O galima pagaliau pradėti gyventi – užsiimti tuo, kam „dirbantis žmogus” niekada nerado laiko. Išmokti važinėti pačiūžomis, šokti tango, pagaliau perskaityti „Aną Kareniną” ir „Brolius Karamazovus”, aplankyti tėvus ir draugus. Stebėtina, kiek mažai tereikia pinigų iš tikro vertingiems dalykams – gerą knygą galima paimti bibliotekoje, o gerą filmą nemokamai parsisiųsti internetu, pasivažinėjimas miške pigiu dviračiu tūkstantį kartų naudingesnis ir malonesnis už prastovą kamštyje pačioje prabangiausioje mašinoje, kurios kreditas suryja pusę atlyginimo.
Apie visa tai kalbu todėl, kad mes, žmonija, iš esmės gyvename neteisingai. Mūsų vertybės ir prioritetai dažnai juokingi ir kvaili, o norai – ydingi ir mirtinai pavojingi mums patiems bei aplinkiniams. Mes nežinome, kas mums gerai. Esame pasiruošę žudytis darbe, kad susikurtume didesnių problemų. Šia prasme krizė ir jos sukelta bedarbystė leis kai kam atsikvėpti, padovanos laiko, skirto mėgautis gyvenimu, kuris galbūt taps pačiais geriausiais prisiminimais. Carpe diem, my friend. O dėl darbo nepergyvenk – duos Dievas, dar prisidirbsi!
Iš www.rabkor.ru vertė E.B.
