SMURTAS – tai dirbti 40 metų, gaunant apgailėtiną atlyginimą ir klausiant savęs, ar kada pavyks išeiti į pensiją...

SMURTAS – tai valstybinės obligacijos, apvogti pensijų fondai ir akcijų biržos apgaulė...

SMURTAS – tai prievarta imamos būsto paskolos, kurias galiausiai reikia grąžinti tarsi jos būtų „auksinės”...

SMURTAS – tai bedarbystė, laikinas darbas, 400 eurų uždarbis be socialinių garantijų…

SMURTAS – tai „nelaimingi atsitikimai“ darbe, kuomet darbdaviai sumažina dirbančiųjų saugos kaštus...

SMURTAS – tai psichotropinių vaistų ir vitaminų vartojimas, kad būtų įmanoma iškęsti varginančiai ilgas darbo valandas...

SMURTAS – tai pinigų švaistymas medikamentams, kad būtų galima sutvarkyti savo prekinę išvaizdą...

SMURTAS – tai mirtis standartinėse lovose baisiose ligoninėse, kuomet neišgali duoti kyšio.

Dirbantieji iš užimtos GSEE (Visuotinės Graikijos dirbančiųjų konfederacijos), Atėnai. 2008 gruodis

2008 metų gruodį Exarchijoje įsižiebęs sukilimas nusirito per visą Graikiją, pasiekdamas net pačias konservatyviausias „demokratijos lopšio“ vietoves. Daugeliui žmonių, tomis dienomis išėjusių į gatves pareikšti nepasitenkinimą pagarsėjusiu policijos brutalumu, dešimtmečius besitęsiančia Papandreou-Karamanlio šeimų dvivaldyste, klestinčia korupcija ir bedarbyste, minėtas maištas atrodė visiškai pagrįstas ir netgi legitimus. Atidžiau patyrinėjus Graikijos socialinę ir politinę situaciją, darosi akivaizdu, kad vis aštrėjusi konfrontacija tarp vadinamosios „500 eurų kartos“, studentijos, jokių teisių neturinčių migrantų ir skandaluose paskendusių arogantiškos valdžios struktūrų, kažkada turėjo sprogti.

Žibalo į kelerius metus rusenusį konflikto laužą įpylė provokatyvi policijos strategija Atėnų Exarchijos rajone, kuriame gyvena bei lankosi daugybė studentų, jaunimo, antiautoritarų. Ši strategija baigėsi šaltakraujišku penkiolikmečio jaunuolio Alexio Grigoropouloso nužudymu. Iš pradžių didžioji masinių informavimo priemonių dalis ir atskiri politikai bandė pritarti kilusiam visuotiniam nepasitenkimui, tačiau netrukus suprato, jog visa tai virsta į visiškai nekontroliuojamus socialinius neramumus, kuriuos su išgąsčiu stebėjo visa oficialioji Europa. Pavyzdžiui, Prancūzijoje, valdžios atstovai ne sykį viešai išreiškė savo susirūpinimą „graikų sindromu“.

Šis „graikų sindromas“ yra be galo įdomus ir nevienalytis reiškinys, kuris vis dėlto turi aiškiai išreikštą bei dominuojančią antikapitalistinę, antivalstybinę ir antipolicinę orientaciją. Pastaroji tendencija ypač ryški – daugiau nei pusė šalies gyventojų yra priešiškai nusiteikę policijos, kalinusios ir kankinusios politinius disidentus karinės chuntos (1967-1974) laikais, atžvilgiu. Šių metų pavasarį viename iš dienraščių mažu šriftu (sic!) buvo išspausdinti apklausos rezultatai, pasak kurių, 10% graikų palankiai vertina išpuolius prieš bankus, policijos stotis ir tinklines parduotuves.

2009-ųjų gruodis. Užimtas Salonikų kino teatras „Olympion“. Užrašas: „Darbe, mokykloje, kalėjime, pasienyje, gatvėje – visur sutiksi valstybės ir bosų prievartą. Sukilimai? Jūs? VISI Į GATVES!“

Praėjusių metų pabaigoje sukilo nedidelė dalis dirbančiųjų klasės ir daugelis studentų (dažnai besiverčiančių atsitiktiniais darbais), kurie savo veiksmais kritikavo nusistovėjusius socialinius santykius, darbą, prekinius santykius, valstybę ir nesileido į reformistinius kompromisus. Iki šiol besitęsiantis Gruodžio sukilimas aiškiai parodo, kad jaunoji karta gerai supranta, jog jų „ateitis“ buvo apvogta iš anksto. Ypatingai svarbus yra sukilimo aspektas, darsyk pademonstravęs kapitalo sunaikinimo galimybę. Kapitalo panaikinimo, kitaip tariant – klasių panaikinimo, vadinasi, ir dirbančiųjų klasės panaikinimo bei naujų socialinių santykių sukūrimo tarp žmonių galimybę.

Šis sukilimas yra kapitalistinių santykių reprodukcijos krizė. Jame dalyvavo tie dirbantieji (bei „ateities“ dirbantieji – studentai), kuriems kapitalas nenori garantuoti minėtos „ateities“. Ši problemiška „be ateities“ situacija gresia kitiems dirbantiesiems ir tuo pat metu grasina patiems kapitalo santykiams. Intensyvėjant kapitalistinėms krizėms (vieną iš jų, ypatingą, pergyvename šiuo metu), „darbo“, kurį kontroliuoja kapitalas, apimtis yra mažinama, tad dirbantieji verčiami dėl vieno ar kito darbo konkuruoti tarpusavyje.

Atkaklios vietinės žiniasklaidos pastangos sukilimą prastumti kaip „aklą maištą“ bei suskaldyti jo dalyvius nedavė norimų rezultatų. Socialinis antagonistinis judėjimas (daugelis aktyviai jame dalyvaujančių žmonių renkasi būtent šį apibrėžimą), apimantis anarchistus, antiautoritarines grupes, autonomistus, įvairius neparlamentinės kairės darinius, ore tvyrančias nuotaikas perkėlė į begalę tekstų, informacinių lapelių ir komunikatų. Įdomu tai, jog galios struktūroms nebuvo pateikta jokių reikalavimų, bandyta atsisakyti bet kokio politinio bendradarbiavimo – užuot pareikalavęs iš valdžios „permainų“, judėjimas tiesiog nenorėjo su ja turėti jokių sąsajų. Panašu, kad „reikalavimų“ nebuvimas buvo vienas iš skandalingiausių Graikijos sukilimo aspektų.

Kaip ir per ankstesniuosius maištus (Detroitas’65, Bolonija’77, Los Andželas’92, Albanija’97, Argentina 2001, Prancūzija 2005), kilus chaosui, jo dalyviai iš tinklinių parduotuvių, supermarketų ir pan. savinosi tai, kas įmanoma. Įvairių įsitikinimų žurnalistai ir politikai kurį laiko toleravo ir „pateisino“ atakas prieš policiją bei „vandalizmo“ aktus, tačiau niekaip negalėjo susitaikyti su sukilėlių išpuoliais prieš privačią nuosavybę, kurių metų buvo nusavinamos arba naikinamos įvairios prekės. Gerai pagalvojus, tokie jų veiksmai neturėtų stebinti. Kada vartojimo džiaugsmo pažadai mūsų spektaklio visuomenėje yra dosniai dalinami į kairę ir į dešinę, ir kai tuo pat metu iš dirbančiųjų atimamos tų pažadų įgyvendinimo priemonės, negali būti nieko natūraliau už tiesioginį nusavinimą. Tokiomis akimirkomis skriejančios šaligatvio plytelės rašo alternatyvią istoriją kartu į paviršių iškeldamos engiamųjų bei marginalizuotų žmonių socializacijos klausimą.

Šiuolaikinė kontrolės valstybė neišvengiamai atlieka specifinę socialinės reprodukcijos, disciplinavimo bei „atliekamų dirbančiųjų“ kontrolės funkcijas. Darbo jėga turi būti disciplinuota bet kokiomis priemonėmis, tad socialinei reprodukcijai palaikyti valstybė dažnai griebiasi vienintelės likusios priemonės – represijų. Šiuo atveju yra įdomi, tiesa, nestebinanti, Graikijos komunistų partijos (stalinistinės KKE) pozicija – nuo pat sukilimo pradžios atsiribojusi nuo „socialinio smurto“, KKE daugelio sukilimo dalyvių buvo apkaltinta netiesioginiu bendradarbiavimu su represinėmis struktūromis. 

Aišku, galima sutikti, kad graikų visuomenė po Gruodžio sukilimo jau niekada nebebus tokia pati, tačiau, kas vis dėlto slypi už šios abstrakcijos?

Pirmomis sukilimo dienomis buvo okupuotos trys Atėnų centre esančios aukštosios mokyklos, kurios virto sukilimo „bazėmis“. Jose planuotos įvairiausios akcijos, reikalui esant, čia prieglobsčio ieškojo daugelis sukilimo dalyvių. Tokiu būdu pradėjo burtis vietiniai susirinkimai, kurie, savo ruožtu, buvo susiję su visuomeninių pastatų užėmimais kai kuriuose rajonuose. Šie susirinkimai (kitaip – asamblėjos) suvaidino be galo svarbų vaidmenį tiek sukilimo metu, tiek ir po jo – suteikė žmonėms erdvę, kurioje jie galėjo aptarti tam tikras opias visuomenines problemas. Vadinamieji „liaudies susirinkimai“ yra atviri visiems visuomenės nariams, jie turi galingą judėjimo plėtros potencialą. Susirinkimai, palaikantys judėjimo tęstinumą – „atviri susirinkimai“ – padeda jį organizuoti ir dažniau sprendžia strateginius judėjimo klausimus.

Vienas ryškiausių sukilimo bruožų kaip tik ir buvo bandymas atsigręžti į rajonų bendruomenes, bandymas eksperimentuoti bei kurti socialines alternatyvas „čia ir dabar“. Dalį užimtų pastatų pavyko išlaikyti iki šiol, daugelyje jų įsikūrė socialiniai centrai. Juose vyksta įvairūs visuomeniniai ir politiniai (be „profesionalių politikų“) susirinkimai, veikia skaityklos, rengiamos filmų peržiūros, kai kuriuose iš jų maistą siūlo nebrangios valgyklos etc. Atėnuose pavyko atsikovoti buvusią mašinų stovėjimo aikštelę, kuri kaimynystėje gyvenančių žmonių pastangomis per kelias savaites virto „žaliuojančiu“ parku – nauja viešąja erdve, kasdien pritraukiančia dešimtis ar net šimtus žmonių.

Visuotinės Graikijos dirbančiųjų konfederacijos (GSEE) pastato užėmimas gan prieštaringai pademonstravo sukilimo galią ir ribas. Jis išreiškė sukilusių dirbančiųjų norą išplėsti sukilimą į darbo vietas. Nuo pat užėmimo pradžios joje vyravo radikali antiprofsąjunginė tendencija, iškėlusi gamybos sektoriaus blokados būtinybę, nes tuo metu nevyko jokie svarbūs streikai. Pastatą užėmusių žmonių asamblėjos buvo priešiškai nusiteikusios oficialiųjų profsąjungų atžvilgiu: „Nė vienoje iš profesinių sąjungų platformų nėra jokios nuorodos į nelygybės, skurdo ir hierarchinių struktūrų visuomenėje priežastis. Visuotinės konfederacijos ir profesinių sąjungų centrai Graikijoje yra valdančiojo režimo sudėtinė dalis“. Tačiau kelių antibiurokratinių srovių požiūriai ėmė skirtis, kuomet autonominių sąjungų šalininkai pradėjo ginti „dirbančiųjų identitetą“ ir bandė nuvertinti nedirbančius sukilėlius, dalyvaujančius užėmime. GSEE užėmimas iškėlė į paviršių sukilimo plėtros sunkumus. Keliolika darbo vietose suorganizuotų intervencijų nepasiekė taip norimo tikslo – gamybos blokados.

                  2009-ųjų gruodis. Užimtas Atėnų universitetas. Užrašas: „Valstybė ir kapitalas žudo kiekvieną dieną, ir ne tik kulkomis. Mes gyvename kovodami ir nelaukiame patogios progos. Visi į gatves: už orumą, už laisvę, už anarchiją!“

Liaudies susirinkimai, viena vertus, sudarė sąlygas naujiems komunikavimo būdams, tačiau kita vertus, jie liko „demokratinių procedūrų“ įkaitai. Asamblėjų nuostatos veiksmo atžvilgiu išryškėjo ne tik minėtoje GSEE okupacijoje, bet ir kitose. Suprantama, debatams ir būsimų veiksmų aptarimui būtina kažkur susirinkti, šie dariniai vadinami tarybomis, komitetais ir pan. Problema ta, kad jie virsta institucijomis tada, kai sprendimų priėmimo mašinerija užgožia veiksmus. Tokia yra vyraujančio parlamentarizmo esmė.

Gruodžio sukilimas nesugebėjo išsiplėsti į darbo vietas ir taip parodė savo ribotumą. Jis buvo nukreiptas į ateitį, bet sustojo pusiaukelėje. Tačiau tai nereiškia, kad sukilimas užgeso. Jis užžiebė naujų socialinių santykių ir komunizavimo galimybę, o tai jau yra nemažai. Komunizavimas yra visų bendruomeninių iniciatyvų, kurios atsiranda iš konfliktų su kapitalu, apjungimas ir jų suvienijimas, padarantis atsitraukimą nebeįmanomu. Tai nėra „gamybos savivalda“, bet gyvenimo skirstymo į produkciją ir reprodukciją suardymas. Komunizavimas nėra alternatyvaus gyvenimo būdo gynyba. Komunizavimas negina – jis tęsiasi. Graikijos gruodis dar nesibaigė...