Gruodį, praėjus dešimčiai metų po to, kai į Sietlo gatves priešintis pasaulio prekybos organizacijai išėjo alterglobalistiniai judėjimai, viso pasaulio aktyvistai renkasi Kopenhagoje protestuoti prieš klimato kaitos konferenciją – COP15. Pateikiame britų aktyvistų požiūrį į renginį.

Penkioliktoji „Derybų konferencija“ yra numatyta gruodžio 7-18 dienomis. Jungtinių Tautų sprendimu tokios konferencijos nuo pirmojo susitikimo 1995-aisiais stengėsi surasti būdus prastumti Jungtinių Tautų Konvenciją dėl Klimato Pokyčių (UNFCCC). Teisiškai sutartis nieko neįpareigojo, tačiau joje buvo siūlomi protokolai, kuriais buvo siekiama sumažinti šiltnamio dujų emisijas, kad būtų užkirstas kelias „žmogaus keliamam“ klimato atšilimui. COP derybose stengiamasi teisiškai įpareigoti išsivysčiusias šalis sumažinti savo emisijas, nekliudant pramonės plėtrai mažose šalyse.

Per savo trumpą istoriją COP procesui buvo nuolat kliudoma. Žymiausias pavyzdys – Kioto protokolas. Jis buvo pasiūlytas trečiojo COP susitikimo metu 1997 metais, ir jame buvo kalbama apie emisijos mažinimą 2008-2012 m. Devyni po to ėję metai buvo paženklinti piktų JAV iššūkių Kioto protokolams, o galų gale ši valstybė griežtai atsisakė juos pasirašyti. Kol buvo susitarta, minėtasis keturių metų periodas jau buvo prasidėjęs.

 COP15 siekia pasirašyti tvirtą pasaulinį susitarimą, galintį pratęsti Kioto protokolo galiojimą. Tai jie stengiasi įgyvendinti įvairiais rinkos metodais, įskaitant prekybą karbonu. Turtingosios šalys išpirks savo emisijas per mainus su mažiau pasiturinčiomis šalimis, kurių emisijos kur kas mažesnės. Taip, remdamosi naujais fondais ir technologijomis, turtingosios šalys gali kaupti „atsarginius“ karbono kiekius ir nesirūpinti savo emisijomis. Į šį mitingą susirinks 192 šalių ministrai ir pareigūnai, verslo lyderiai ir pilietinės visuomenės grupės.

Mums, gyvenantiems finansinėje krizėje, atrodo akivaizdu, kad valstybės ir pasaulinės rinkos pasinaudos klimato pokyčių grėsme kaip priemone pertvarkyti kapitalą ir įtvirtinti valstybės galią.

Pramonė ir valstybinės institucijos, sukėlusios šią krizę, veiks kaip veikusios, o karbonas bus mažinamas pasaulio neturtingųjų sąskaita, bus pakenkta mūsų kolektyvinio gyvenimo standartams, ribojama mūsų laisvė.

Panašu, kad gyventojams bus užkrauti žalieji mokesčiai, kontroliuojama tai, kaip jie kerta sienas (specialūs mokesčiai keliaujantiems lėktuvu), kils degalų kainos, keisis pramonė (atleidimai iš darbo, persikvalifikavimas) ir t.t.

Iš išorės atrodo, kad šiuos COP15 planus užtildys garsiau kalbantys „tikrieji“ žalieji, kurie siekia BET kokiomis priemonėmis sumažinti karbono emisijas.

Troškimą sustabdyti emisijas kursto žaliųjų mitinguose aidintis reikalavimas: „per šimtą mėnesių“ – jei per tiek laiko nebūsią sumažintos karbono emisijos, klimato pokyčiai nuves į katastrofą. Daugelis mitinguotojų tiki, kad per tokį trumpą laiką efektyvūs gali būti tik valstybių sprendimai. Prieš valdžią protestuojančių judėjimų nesugebėjimas organizuotis ir mesti iššūkį valstybės galiai tik padėjo išlikti žmonių tikėjimui COP procesu, per keturiolika metų nepasiekusiu jokių rezultatų.

Kitas bendras valdžios ir žaliųjų bruožas – tikėjimas, kad klimato kaita yra žmogaus, o ne mūsų ekonomikos sukelta problema. Toks nesusivokimas leidžia sprendimus darančiai valstybei tik įgyti daugiau galios.

Neabejotina, kad žmonių valdomai pramonei patogu visą bėdą suversti ant paties žmogaus. Tačiau klimato kaitą sukėlė ne žmogaus pažangus žygis į naftos valdomą ateitį, bet kapitalizmas, mūsų gyvenimo tvarkymo mechanizmas.

Anarchistų ir ultrakairiųjų grupės dažnai pripažino tokių susitikimų svarbą ir vaidino svarbų vaidmenį mobilizuojant žmones į tokius susitikimus, kaip TVF ir PPO. Šiomis manifestacijomis įvairūs (žalieji, tikintieji, čiabuviai, dirbantieji) aktyvistai suprato, kokia neteisėta yra institucijų, prieš kurias protestuojama, veikla. Dažnai priešvalstybiniai balsai tokiuose susibūrimuose sudarydavo tik mažumą.

Nors tokių grupių teisėtumas anarchistų grupėms mažai ką reiškia, tačiau darosi neaišku, už ką reikia kovoti ir ką kaltinti – neiškeliami ir aiškiai neapibrėžiami proceso prieštaravimai. Aktyvistų tinkluose raginama ir „uždaryti juos“, ir „palikti juos ramybėje“.

Toks nesusivokimas laikomas pozityvia „nuomonių įvairovės“ išraiška. Nepriklausomai nuo pažiūrų įvairovės, ir reformistai, ir radikalai pasisako už karbono mažinimą. Remdamiesi tokia situacija, valdžios ir verslo lyderiai gali pasiekti keistų ir mums nepalankių „pergalių“.

Iš išorės atrodo, kad debatai yra sutelkti tik į karbono emisijos mažinimą, pabrėžiant „teisingą perėjimą į ateitį be karbono“. Nepagalvodami, kieno sąskaita vyks tas perėjimas, protestuotojai nedaro svarbių žingsnių, kad pasipriešintų darbo restruktūrizacijai iš viršaus. Galima teigti, kad tie, kurie dalyvauja  COP15 protestuose, taip pat remia „žaliąjį kursą“.

Galima pasakyti, kad praeityje vykę protestai, nukreipti prieš susitikimus, nesugebėjo užsitikrinti paprastų žmonių pritarimo. Protestai tampa mažos saujelės tarptautinio aktyvizmo ekspertų „tyrimu“. Galiausiai atrodo, kad susitikimų metu vykstančio organizavimosi politiką supranta ne paprasti žmonės, kuriuos aktyvistai stengiasi išjudinti, bet siaurėjantis dalyvių ratas ir policija. Jei radikalus žaliųjų judėjimas, pagrindinis klimato stovyklų aktyvas, iš tiesų nori „pasipriešinti klimato kaitos sukėlėjams ir ją stabdyti“, jame turi atsirasti vietos ir pasaulinės darbininkų klasės interesams.

Mes tikimės, kad klimato aktyvistai grįš namo saugūs ir aktyviau kurs judėjimus savo kraštuose. Klimato kaita – tai viena rimčiausių problemų, ir mūsų planetai kyla reali grėsmė. Tačiau mes turime suprasti, kad už šių problemų slypi kapitalizmas ir valstybė – tai yra klimato kaitos variklis. To nesugebėdami pasakyti kitiems, pasmerksime save ir tapsime tokie pat izoliuoti, kaip ir mūsų pirmtakai antiglobalistai.