Ne kartą teko diskutuoti apie tai, kodėl Lietuvoje faktiškai nėra skvotų. Prieštaringai vertinamą teiginį, kad skvotavimas įmanomas tik susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, kurios toli gražu neapsiriboja skvotavimui palankia teisine baze, iš dalies patvirtina ir Berlyno skvotų atsiradimo istorija. Skvotavimas Vakarų Berlyne išsikerojo 8-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje, kai miesto planuotojai iš nušiurusio miesto panoro sukurti modernų metropolį. Kaip tik tuo metu jiems kelią pastojo skvoteriai.
Vakarų Berlynas praeito amžiaus 7-ojo dešimtmečio pabaigoje toli gražu nebuvo panašus į klestintį ir išpuoselėtą miestą, kokį mes įsivaizduojame galvodami apie turtingą Vakarų Vokietiją. Langai be stiklų, sudaužytos koklinės krosnys, per stogą į laiptines varvantis lietaus vanduo. Ypač daug tokių pastatų buvo Kreuzbergo rajone. Jame pasitaikydavo ištisos gatvių atkarpos su apleistais namais, kuriuose vykdavo sąjungininkų kariuomenės pratybos. Nekilnojamojo turto spekuliantai svajojo šiuos pastatus greitai nugriauti ir gauti dideles subsidijas naujos statybos pastatams jų vietoje. O ten, kur nepavykdavo pakankamai greitai gauti reikiamų leidimų, sunaikinti pastatą padėdavo statybininkų komandos.
Miestą tuo metu valdę socialdemokratai svajojo ne tiek apie greitus pinigus, jie planavo sukurti miestą, skirtą automobilių vairuotojams. Jų idealas – visiškas atskirti gyvenamąsias zonas nuo darbo zonų. Dėl tokių jų norų Kreuzberge irgi turėjo atsirasti autobano viadukas. Likę seni pastatai, kuriems nebuvo duotas leidimas nugriauti, turėjo būti perdaryti į liukso klasės namus.
Tačiau ir valdžia, ir verslininkai savo planuose neatsižvelgė ar pražiopsojo svarbų dalyką – jaunuolius iš Vakarų Vokietijos provincijos, kurie vietoj to, kad 2 metus eitų privalomą karinę tarnybą VFR teritorijoje, mieliau tapdavo „nepriklausomo politinio vieneto – Vakarų Berlyno“ piliečiais. Nors miestą iš esmės valdė trijų sąjungininkų paskirti komendantai, vis tik miestas turėjo ir tam tikrą visuomeninę savivaldą, gyvenimą be privalomos karinės tarnybos, 8 % „Berlyno“ priedą prie atlyginimo, o knaipėse vakarais nebūdavo ribojamas darbo laikas. Taigi vyravo ideali aplinka kūrybai ir aktyvizmui.
Dėl šių priežasčių Berlynas vis labiau traukė įvairaus plauko alternatyvų jaunimą. 1980 metų vasarą keliuose miesto rajonuose susiformavo įdomus ir spalvingas konglomeratas. Ypač pagarsėjo Kreuzbergas, tačiau konfliktų dėl miesto griovimo politikos pasitaikydavo ir kituose rajonuose – Šionberge (Schöneberg) bei Šarlotenburge (Charlottenburg). Tais metais Kreuzberge net ir paprasti rajono gyventojai pradėjo priešintis pastatų griovimui ir prasidėjusiam iškeldinimui. Prie jų prisidėjo alternatyvus judėjimas, kurio pagrindinis lozungas skelbė – „Geriau užimti nei nugriauti“.
1980 metų vasarą pankai, alternatyvus jaunimas ir nusivylę piliečiai pradėjo masiškai užiminėti tuščius pastatus ir juose kurti įvarius socialinius centrus. Iki rudens buvo užimta apie 20 pastatų, tuo tarpu miesto senatas stebėjo šį procesą iš šalies. Valdančioji SPD buvo įklimpusi į neaiškių statybų skandalą, be to, Vakarų Berlyne reiškėsi akivaizdus būsto trūkumas ir klestėjo nekilnojamo turto spekuliacijos. Kiekvieną šeštadienio vakarą prie kioskų, kuriuose būdavo parduodami sekmadieniniai skelbimų laikraščiai, nusidriekdavo didžiulės eilės.
Skvotavimai Berlyne tęsėsi, tačiau 1980-ųjų pabaigoje miesto senatas ėmėsi bandymų „pagaliau pažaboti skvoterius“. Tai iš karto sukėlė neramumus. 1980 m. gruodžio 12 d. buvo užimtas eilinis pastatas, policija pastatą „išvalė“, tačiau po to net keliose miesto vietose iškilo barikados. Per kelias valandas į visiškai nepasiruošusią policiją nuskriejo tūkstančiai akmenų, prie Kotbuso vartų (Kottbusser Tor) gyventojai pradėjo plėšti prekybos centrus. Už kelių dienų neramumai išsiplėtė į Kudamo (Ku'damm) rajoną, kuriame per du kartus buvo išdaužyti visi pastatų langai. Viso pasaulio žiniasklaidoje pasirodė nuotraukos su grindinio plytelėmis ir išdaužytomis brangių parduotuvių vitrinomis .
Tuo metu poltinis skvoterių judėjimas dar tik pradėjo formuotis. Policija pareiškė, kad ji yra bejėgė „policinėmis priemonėmis kovoti prieš politinę problemą“. Per mažiau nei dvi savaites buvo užimta apie 200 pastatų, 160-yje jų įsikūrė nuolatiniai gyventojai. Kai kurie pastatai buvo itin prastos būklės. Tačiau buvo ir užskvotuotų vilų su baseinais, pvz., netoli Laisvojo Berlyno universiteto (Zehlendorfer Limastraße).
Skvoterių rojus truko neilgai. Judėjimas greitai skilo į dvi frakcijas: vadinamųjų „derybininkų“ ir „nesiderėtojų“. Vieni siekė išsikovoti pirkimo ar nuomos sutartis su galimybe patiems organizuoti pastato valdymą bei administravimą, kiti be jokių kalbų tiesiog nusavindavo užskvotuotus pastatus. Pastarieji tokius namus laikė „socialinės revoliucijos“ placdarmu.
Tuo pačiu konsolidavosi ir pilietinė Berlyno visuomenė. Miesto meru tapo dešiniųjų liberalų atstovas, miesto vidaus reikalų senatoriaus pareigose atsidūrė konservatorius. Nors į miesto tarybą sugebėjo patekti ir žaliųjų atstovai, dauguma berlyniečių vis dėlto pasirinko „tvarką ir saugumą“.
Nuo 1981 metų vasaros šie politikai ėmė vis labiau spausti skvoterių judėjimą. Kovingiausiai nusiteikę skvotai (Fraenkelufer Nr. 46-50) buvo „išvalyti“ pasitelkiant šarvuočius, kiti namai, ypač Kreuzberge, gavo konkrečius sutarčių pasiūlymus. Nuosavybės santykių atkūrimui buvo itin svarbi pastatų vieta. Pavyzdžiui, iš keliolikos pastatų, esančių prestižiniame Šionberge, skvoteriai buvo išvaryti dar tų pačių 1981 metų rudenį. Tuo tarpu Kreuzberge po ilgų derybų tarp skvotuotojų ir miesto valdžios daugelis skvotų 1982-1983 metų žiemą buvo legalizuoti.
Kokias lietuviškas išvadas galima būtų padaryti atsižvelgiant į Berlyno pavyzdį? Visų pirma, norint kažką užskvotuoti, reikia turėti ką skvotuoti. Antra, turi būti pakankamai žmonių, ne tik galinčių ir norinčių skvotuoti, bet ir neturinčių kitos išeities, kaip tik užskvotuoti sau stogą virš galvos. Trečia, įstatymai turi būti pakankamai liberalūs, o politikai – užsiėmę svarbesniais reikalais, kad užskvotuoti pastatai galėtų būti išlaikomi ilgesnį laiką ar net legalizuojami.
Panašu, kad nė viena iš minėtų sąlygų, kartu ar atskirai, Lietuvoje bent jau šiuo metu dar negalioja. O jei ir galioja – tai tik labai sąlyginai. Nors didesniuose Lietuvos miestuose, o ir toje pačioje provincijoje tuščių pastatų netrūksta, tačiau kritinės masės, kuri buvo susiformavusi Berlyne reikiamu metu reikiamoje vietoje, Lietuvoje nėra. Lietuvos įstatymai ir dabartinės valdžios nuostatos yra itin nepalankios tuščių pastatų užėmimui.
Nepaisant to, rankų nuleisti neverta. Tai rodo ir lietuviškų (vilnietiškų) skvotų istorija, kai erdvės buvo užimamos neatsižvelgiant į jokias teorijas. Kita vertus, teorija gal ir galiodavo, bet skvotavimui tinkamos sąlygos susidarydavo staigiai ir netikėtai. O tai labai gražiai atitinka visą skvotavimo esmę: laisvi namai – laisviems žmonėms.
